Pradžia / Radikaliai
 

Kraterių lietus

Gyvenimas nutinka. Aš tik renkuosi veidus, kuriuose atsispindžiu. Kartais jie renkasi mane. Ir labai labai retai, kai danguje – šiaurės pašvaistė antrąkart iš eilės, žmonės, kuriuos renkuosi, renkasi mane. Ir ta jėga panaši į ugnikalnį, į tą trapų balansą tarp ugnies ir ledo, tarp sniego ir vandens. Svarbiausi dalykai dažniausiai būna sunkiai paaiškinami. Dar sunkiau paaiškinami protui, nes siela tiesiog pakyla, atsidūsta ir priima visatos dovanas.

Evelina Kvartūnaitė
2014 m. Gruodžio 05 d., 19:44
Skaityta: 51 k.
Be pavadinimo. Evelinos Kvartūnaitės nuotr.
Be pavadinimo. Evelinos Kvartūnaitės nuotr.

Aš esu pašėlusiai dėkinga grįždama čia. Ledo, ugnies, vėjo, elfų bei ramiai šnekančių žmonių šalis. Grįžtu. Kur amžina naktis. Kalėdinės dainos, turistų išvarginti vietiniai gyventojai ir vėjas vėjas vėjas.

Šiaurės pašvaistė, bemiegės naktys, jaudulys ir amžinos pamokos. Mokausi mokyti. Mažyčiai žemės drebėjimai iki paširdžių.

Nėra seismografo sielos sukrėtimams matuoti. Todėl tik šypsausi. Todėl pasitikiu, kad po tokių  tamsių dienų visada ateina šviesios naktys.

Ir nebežinau, ar šiurpulys nuo šalčio, sniego ar dėl meteorų lietaus. Ištisi gyvenimai, suvynioti į minučių popierėlius. Laižau, skanauju, skandinu juos arbatoj, vandenyne ar vyne. Pakylu aukštai aukštai ir, kaip visada, lieku čia.

Tada lyju. Krintu iš taip aukštai. Iš savęs į save. Nes tik taip formuojami gražiausi sielos peizažai.

Komentarai