Girvinas

Atsakymas paprastas ir aiškus: reikia atsikratyti namų, jaukaus interjero, židinio (pagirtina, jei jo nėra!), kuris medine malkų šviesa nuspalvintų blankų viduriniosios klasės (ar ji yra?) atstovo ar atstovės gyvenimą. Kartais mąstau apie anglį, juodą, kietą, kristalinę... Kaip ji kasama? Turbūt sunkiai, nekvalifikuotai... Bet, Aisti, nenukrypkime tuo pagrindinės temos, kurios nėra ir negali būti. Ne kiekvienas išdrįs palikti jaukius, šiltus namus ir išeiti į šaltį, į gatves, miegoti žiemą ant suolelio ir kantriai laukti pabaigos, finalo, sausų šakų plojimų, varnų nekrologo, džiugių praeivių ašarų... Ir neliks jokio tragizmo, būties problemų, likvidacijos baimės – tik šaltis, baisus, beveik nepakeliamas, bet ir jis greitai pasiduos. Ateis ramus snaudulys ir visas pasaulis užmigs... – aiškino Girvinas.

– Ir vėl tu pabusi girtas savo lovoje, pamiršęs išjungti CD grotuvą, ir repeat režimas neišdurs tavęs, vis dar suksis YES plokštelė „Fly from here“, ir tu pakilsi ne gyventi, bet ieškoti alaus skardinės... Ir taip kasdien... – piktinosi Aistis.

– Ne kasdien... Ateina blaivios ir nuobodžios dienos, – atsiduso Girvinas ir prisidegė kontrabandinę cigaretę.

Palėpę užpildė nuodingos dujos. Reikėjo dujokaukės. Aistis kostelėjo ir prisiminė Pirmąjį pasaulinį karą (praeitame gyvenime tikriausiai kariavo Austrijos ir Vengrijos pėstininkų pulke), apkasus, Falkenhano dujas. Reikėjo dar kartą (ir ne vieną!) Girvino palėpėje išgyventi cheminio ginklo ataką.

Girvinas buvo geriausias vaikystės draugas. Užaugo jie tame pačiame asfalto kieme, baigė tą pačią mokyklą. Tik nuėjo skirtingais keliais: Aistis universitete studijavo žurnalistiką ir dirbo solidaus dienraščio redakcijoje, o Girvinas tapo dailės bakalauru ir niekur nedirbo. Mokykloje, chuliganas ir peštukas Girvinas, moksliuką Aistį gynė nuo agresyvių klasiokų smurto ir patyčių. Kilnu, sektina... Ir kas gi jungė du tokius skirtingus žmones?

Atsakymas paprastas ir aiškus. Girvinas buvo užkietėjęs melomanas, rinko LP ir CD kolekciją, mėgo šnekėti nesąmones, kliedėti „aukštomis“ temomis apie gyvenimo prasmę, bet jis niekada neskaitė rimtų knygų. „Graužti“ knygas, jam buvo nepakeliama nuobodybė, katorga. „Aš ne žiurkė“ – mėgdavo sakyti Girvinas. Matyt, todėl Aistis buvo vienintelis patikimas klausytojas, su kuriuo jis galėjo šnekėti „nesąmones“ ir aptarti savo „trenktas“ mintis. Bet muzika tyliai dirbo savo „juodą“ darbą ir trankiu skambėsiu žadino Girvino protą, todėl jis nebuvo beviltiškas pašnekovas, nebuvo ir alkoholikas. „Alus – tai mano priešnuodis, antraip, mane greitai pribaigtų sumautas gyvenimas“ – mėgo aiškinti Girvinas.

– Įkalk alaus! – paragino Girvinas.

– Atsinešiau giros...

– Tau pasisekė...

Aistis intuityviai suprato, kad Girvinas jam reikalingas, kaip stimuliatorius, katalizatorius „neapsileisti“, neprasmegti miesčioniško gyvenimo liūne. Girvinas tapo poligonu, kuriame Aistis „išbandydavo“ religines tiesas, įvairias dvasines doktrinas. Apie politiką jie niekada nekalbėjo. Ši tema buvo tartum uždrausta, nes Girvinas niekino politikus, valdininkus, visas santvarkas, revoliucijas, perversmus, bet ką, kas noriai aptariama spaudoje. Ši nuostata Aisčiui patiko, nes jis buvo „sotus“ nuo redakcijoje kasdien sunkiai suvirškinamos politikos, kvailų apžvalgų, paskalų ir kitokių nesąmonių.

– Girvi, tu – melomanas, todėl tau skirti du keliai...

– Nekantrauju sužinoti.

– Religija arba beprotnamis...

– Renkuosi durnyną, - apsidžiaugė Girvinas ir užmetė „The Psychedelic Furs“ pirmąjį diską, – nice price, Aisti, kokie šmotai, kavalkai, gabalai – India, Sister Europe, Imitation of Christ... tavo pranašystės jau pildosi!

Susikalbėti tapo neįmanoma, nes Girvinas paleido muziką itin garsiai. Teisingas sprendimas. Kalba tėra garsas. Kalba ne visada turi prasmę. O muzika?

Vilnius, 2014 m.