Jovita Vaicekauskaitė pirmąją sukurtą dainą „Miško žmogui“ skyrė savo vyrui karininkui

Nuoroda:

https://www.facebook.com/pages/Jovita-Vaicekauskait%C4%97/300772566777393?sk=timeline

Interviu (2014 12 03):

Papasakokite apie savo kelią į muziką.

Esu Jovita Vaicekauskaitė, gimiau 1990 m. Vilniuje. Nuo pat mažų dienų mėgau muzikuoti, grojau pianinu, dainavau choruose, darželyje, muzikos mokykloje, mokykloje. Muzika mane lydi iki šiol.

Visas mano muzikavimas buvo muzikos pažinimas, apčiuopimas stilių, žanrų. Todėl ilgą laiką pati nieko nekūriau. Mokiausi vokalo pas Viktoriją Kalpokaitę, ten dainavau kartu su merginų Pop grupe „Hey“. Dalyvavom įvairiuose konkursuose, atlikinėjom Lietuvos ir užsienio žinomų atlikėjų dainas. Tai leido man suprasti, kokia muzika man yra arčiau širdies. Taip pat trejus metus mokiausi Vilniaus kolegijoje muzikinio teatro specialybės, kur teko susipažinti su teatru, jį apjungti su muzika. Ten pasisėmiau daugiausiai patirties. Su nuostabiu kolektyvu, kuriame gyvuoja tik merginos, eksperimentavom, ieškojom naujų priėjimų prie muzikos ir teatro. Taip sukūrėm naują Lietuvoje „Garsų spektaklį“, kuriame garsais ir muzika kuriame istorijas. Šį spektaklį šiuo metu galima rasti Vilniaus mažojo teatro repertuare. 

Kada muziką pradėjote kurti pati?

Pati kurti muziką pradėjau tik šiais metais. Turbūt tik dabar supratau, kokia muzika man arčiausiai širdies. Išskirti vieno stiliaus savo kūryboje negalėčiau. Įkvėpta savo mėgstamų atlikėjų ir grupių, pradėjau kurti savo stilių ir muziką. Pirmasis mano sukurtas muzikinis kūrinys – prieš mėnesį „Miško žmogui“ parašyta daina, kurią skyriau savo vyrui karininkui.

Šiuo metu esu sukūrusi dar kelias naujas dainas, kuriomis netrukus pasidalinsiu su klausytojais. Tai „Kalėdinė pasaka“ ir „Paslaptis“.

Esu dalyvavusi skirtinguose televizijos projektuose, Eurovizijos konkurse, Tarptautiniame šlagerių festivaliyje Palangoje, Lietuvos balse...  Kiekviename projekte vis jausdavausi ne savo rogėse, nesuprasdavau, ką aš čia veikiu, kam ką noriu įrodyti, ir koks mano tikslas. Tačiau visa tai man suteikė naudingos patirties, kuri ir nuvedė mane į savo muzikos kūrybinį kelią. Dabar jaučiuosi laisvai, nes savo muzikoje esu aš pati, ten mano širdis ir siela, emocijos ir išgyvenimai.

Kaip suprantu, vienas svarbiausių dalykų Jums yra teatras?

Taip pat viena didžiausių ir nuostabiausių patirčių nuvedusių mane prie savo kūrybos yra teatras. Jis išlaisvina, padeda pažinti žmogų, jį analizuoti. Kai pradėjau mokytis aktorinio meno, išmokau priartinti visas savo emocijas, pojūčius. Tai padeda atsiskleisti ir išreikšti save išoriškai.

Kas Jums yra menas, eksperimentas?

Man meno sąvoka yra neapibrėžtinas dalykas. Tai kiekvieno žmogaus unikali savęs realizavimo forma. Pati save realizuoju muzikoje ir teatre. Man asmeniškai tai yra du neatsiejami dalykai, kurie užpildo vienas kitą. Muzikoje gyvuoja teatras, teatre – muzika. Labiausiai vertinu, kai žmogus kurdamas meną sugeba išlipti iš rėmų ir eksperimentuoti, rizikuoti naujais dar neapčiuoptais dalykais. Didžiausia vertybė muzikoje ir teatre yra sugebėti kurti muziką, tekstus, atlikti vaidmenis visa širdimi ir tuo pačiu paliesti aplinkinių širdis. 

Ar egzistuoja menininko pašaukimas?

Mano nuomone, menininko pašaukimas turi būti. Mano pašaukimo apibūdinimas – tai didelis noras daryti, ko širdis geidžia. Jeigu visa širdimi nori dainuoti, šokti, vaidinti, piešti, groti ir t.t., tai eik ir daryk. Tačiau visi šie dalykai reikalauja ne tik sugebėjimų, bet ir darbo. Todėl galvoju, kad turi būti 100% pašaukimo, talento ir 100% darbo.