Įspūdžiai iš WOMEX mugės Ispanijoje. „Viską, ką darome, darome dėl taikos“

Šie jo žodžiai iš esmės nušviečią visą world music žanro esmę. Juk tai yra įvairių tautų muzikinės kultūros populiarinimas greta viena kitos, taikos ir žmonių gerovės išsaugojimo labui. Štai šie žodžiai: „Norėčiau pasidalinti šiuo apdovanojimu su jumis. Kai gaudavau apdovanojimus kaip muzikantas, jaučiau, kad jie mano. Bet tai – kolektyvinis apdovanojimas. Nė viena bendruomenė pasaulyje nedaro to, ką darome mes, meno profesionalai: kviečiame žmones eiti drauge, keistis, skatinti dialogą ir išsaugoti įvairovę. Taigi kviečiu visų šios planetos valstybių prezidentus, visus ministrus pirmininkus palaikyti darbą, kurį mes dirbame, nes mes skatiname taiką.“

World music kol kas yra dar labai jaunas, sunkiai apibrėžiamas muzikos žanras, randantis pasaulyje vis daugiau šalininkų, kurie ne visuomet sutaria, koks jis visgi yra. Vieni, kuriems labiau patinka archaiškesnė, tradiciškesnė pasaulio tautų muzika, šiuo vardu vadina būtent tai. Kiti labiau pritaria idėjai, kad world music gimė XX a. 8–9 dešimtmečių sandūroje JAV ir Vakarų Europoje, kur pradėjo rastis dar viena folkloro medžiagos ar jos elementų panaudojimo kryptis, kuri iš pradžių ryškėjo kaip afrikiečių folkloro junginys su roko muzika. Tai įvyko dėl dviejų priežasčių – muzikinės ir politinės. Viena vertus, labiau išprususiems ir kūrybingesniems roko muzikantams nusibodo primityvoka ir „kvadratinė“ šios muzikos forma, ir jie panoro praplėsti jos ribas naujomis spalvomis, dermėmis, improvizacijomis. Plėsdami ir taip jau populiarios roko muzikos ribas spalvotųjų pasaulio gyventojų folkloru, roko muzikantai ne tik siekė dar labiau išpopuliarėti, bet ir solidarizavosi su jais, kovojančiais už politines teises.

Vėliau imta domėtis ne tik Afrikos, bet ir Azijos, Lotynų Amerikos, Australijos aborigenų, Naujosios Zelandijos maorių bei kitomis kultūromis. Jos jungiamos jau ne vien su roku, bet ir su džiazu, disko, techno ir kita muzika. Tai vis dar pavadinama world music, nors daugelis muzikantų šio apibūdinimo vengia. Matyt, tuo ir ypatingas šis muzikos žanras (world music), nes jungia daugybę krypčių, tarp kurių gali atsirasti įvairiausios Afrikos, Amerikos, Europos ar Azijos tautų tradicinės autentiškos muzikos formos, įvairūs jų junginiai su šių dienų pramogine ir akademine muzika, taip pat reggae, prancūzų šansonai, argentiniečių tango ir chamamé, portugalų fado, Žaliojo Kyšulio morna, kartais blues‘as, etnodžiazas, afrobeat‘as ir daugelis kitų.

Šiemet spalio 22–26 dienomis Santjage de Komposteloje (Ispanija) vyko jau dvidešimtoji tarptautinė muzikos mugė WOMEX – svarbiausias pasaulyje liaudies ir „pasaulio muzikos“ (world music) profesionalų forumas, sudarantis puikias sąlygas pristatyti savo šalies autentiškąjį ir modernųjį folklorą, užmegzti naudingus kontaktus jo sklaidai.

Šiemet mugėje antrą kartą buvo organizuojamas nacionalinis Lietuvos muzikos stendas, kuriame dalyvavo šios srities muzikos kūrėjai, atlikėjai, leidėjai. Tarp jų – įrašų leidyklos „Semplice“ vadovė Rūta Skudienė, baltiškos muzikos įrašų leidyklos „Dangus“ ir festivalio „Mėnuo Juodaragis“ vadovas Ugnius Liogė, multiinstrumentininkas, koncertų agentūros ir įrašų leidyklos „Saulės muzika“ vadovas Saulius Petreikis, Lietuvos džiazo federacijos vadovė Solveiga Rusytė, Muzikos informacijos ir leidybos centro darbuotoja Rimantė Sodeikienė, be kurios mūsų respublikos stendas, matyt, nebūtų suorganizuotas, taip pat muzikai ir vadybininkai Indrė Jurgelevičiūtė, Robertas Kancius, Šorena ir aš, Algirdas Klova, atstovavęs savo folkloro ansambliui „Vydraga“ ir instrumentinės folkloro muzikos festivaliui „Griežynė“.

Specialiai mugei buvo išleistas CD rinkinys „Note Lithuania – Folk / World“, kuriame pristatoma gausi šiandieninė šios Lietuvos muzikos įvairovė: nuo autentiškos liaudies muzikos tradicijos iki modernių jos variacijų, junginių su kitomis pasaulio etninės muzikos tradicijomis. Lietuvos nacionalinį stendą WOMEX mugėje organizavo Muzikos informacijos ir leidybos centras su Lietuvos kultūros tarybos parama.

Mugė WOMEX (WOrld Music EXp, www.womex.com) rengiama nuo 1994 m. vis kitame Europos mieste. Šiemet buvo pasirinktas Santjagas de Kompostela – miestas Galicijos regione Ispanijoje, dar vadinamas Galicijos sostine. Šis miestas garsėja ne tik iškiliu krikščionišku palikimu, bet ir yra neabejingas menui. Čia gali rasti gausybę muziejų, parodų salių, kitų meno ir architektūros stebuklų. Čia yra ir garsioji Santjago de Kompostelos katedra, ties kuria baigiasi Šv. Jokūbo piligrimų kelias, dar žinomas kaip Camino de Santiago, kuris yra trečioji pagal svarbą piligrimų lankymo vieta po Jeruzalės ir Vatikano šventovių. 

Galicija – viena iš 17 Ispanijos konstitucijoje įteisintų autonominių bendruomenių, kartu sudarančių Ispanijos karalystę. Galicijos karalystė – tokia ji buvo praeityje – savo kalbą išlaikė iki šių dienų: galego – viena iš keturių oficialių kalbų Ispanijoje, kurioje dar kalbama kastiliečių (bendrinė ispanų kalba), katalonų ir baskų kalbomis. Galego savo skambesiu artima portugalų kalbai, mat abi kilo iš tos pačios prokalbės. Regiono pavadinimas kilęs nuo keltiberų tautos, kuri senovėje apgyvendino šią teritoriją. Taigi keltų kultūros įtaka čia juntama. Geografiškai Galicija yra Iberijos pusiasalio šiaurės vakaruose, tiesiai virš Portugalijos. Iš vakarų pusės Galiciją skalauja Atlanto vandenynas, todėl pagal Ispanijos standartus čia gana vėsu. Be to, Galicija yra ta vieta, kur galima paragauti įvairiausių kokybiškai paruoštų šviežių jūros gėrybių ir žuvies patiekalų.

Mes, žinoma, savo kojytėmis nėjome į piligriminius žygius, bet mūsų skrydis beveik galėtų jiems prilygti. Skridome iš Vilniaus į Taliną, tada, nepalikdami lėktuvo, iš Estijos patraukėme į Turkiją. Nakvojome nakvynę Stambule, o kitą rytą per Bilbao pagaliau pasiekieme Santjagą. Panašiai keliavome ir namo.

Kas vyksta šioje ypatingoje WOMEX mugėje? Na, pirmiausia tai didžiulė susiėjimų erdvė, kurioje stovi šimtai įvairių pasaulio šalių leidybinių firmų, muzikos verslo kompanijų, festivalių organizacijų atstovų ir pačių muzikantų bei grupių stendų, prie kurių vyksta keitimaisi muzikos įrašais, informacija, kuriami ir reklamuojami darbai darbeliai, daromi įvairūs projektai, sandėriai koncertams, vyksta pokalbiai, diskusijos. Ši mugės dalis, stendai drauge su dieniniais akustinės, daugiausia tradicinės muzikos koncertais, paskaitomis, filmų peržiūromis, vyko Santjago de Kompostelos kultūros centre ant Gaiás kalno. Milžiniškos konstrukcijos Galicijos Kultūros Centras (Cidade da Cultura de Galicia, www.cidadedacultura.org) pradėtas statyti 2001 metais, o prieš tai, 1999-aisiais, Galicijos vyriausybė sušaukė susirinkimą ir nusprendė paskelbti tarptautinį konkursą dėl statinio, kurį laimėjo amerikiečių architektas Peteris Eisenmanas, gavęs architektūros diplomą Kornelio Universitete, menų diplomą Čikagos universitete bei daktaro laipsnį Kembridžo universitete. Galicijos Kultūros Centras yra achitektūros, kultūros bei pramogų statinys, sukurtas kūrybos pažinimui bei praeities ir dabarties samplaikai įprasminti. Jame esančiose patalpose sudarytos visos sąlygos jaunimui reikšti savo kūrybingumą, mokytis, skaityti knygas ar užsiimti kita tobulinančia veikla. Įdomiausia, kad čia nuolat veikiantys muziejai, archyvai, biblioteka, edukacijos centrai buvo iškraustyti ir visiškai tuščios patalpos užleistos WOMEX dalyviams.

WOMEX atidarymo koncertas paprastai būna skiriamas šventės šeimininkų muzikai, taigi šiemet jame karaliavo Galicijos muzikantai. Šiame koncerte išgirdome didžiulę šio regiono muzikos panoramą: nuo Galicijos dūdmaišio iki flamenko, džiazo, portugališkų dainų, šiuolaikiškai perdirbto folkloro ir kitų įdomių dalykų.

Didžiulis vaidmuo koncerte buvo skirtas dainininkei ir instrumentininkei Mercedes Peón, kuri šiuo metu laikoma viena charizmatiškiausių moterų world music atlikėjų rate. Ji ne tik pradėjo koncertą su savo grupe, bet ir baigė jį dalyvaudama įvairiuose projektuose. Savo pasirodymuose ji jungia elektroakustinę, liaudies ir avangardinę muziką, kuria ypatingą, kartais nenuspėjamą atmosferą. Ji pati ne tik kuria muziką, dainuoja, bet ir puikiai, labai impulsyviai, išraiškingai groja dūdmaišiu, perkusija, kitais instrumentais. Tarp kitų atlikėjų labiausiai įsiminė Galicijos dainininkas Xabier Díaz Carro. Jo balso valdyme labai jaučiasi aiški liaudiško dainavimo tradicija. Šiuo metu jis kuria naują solinį albumą, kuris bus išleistas 2015 metais. Tai labai ambicingas projektas, kuriame dalyvauja dvylika jaunų tradicinės muzikos dainininkių, ryla, armonika, daugybė perkusinių ir kitokių instrumentų. Šioje muzikoje apstu poliritmikos, naujai, įdomiu balso traktuotės elementu, traktuojama tradicinė Galicijos muzika.

Muzikos gausoje buvo nesunku pastebėti labai dinamišką, ritmiškai tobulą duetą Oreka TX. Jų pagrindiniai instrumentai yra įvairiausių tipų čalapartos (txalaparta) – mušamieji mediniai arba akmeniniai baskų instrumentai, gal kiek primenantys lietuviškus tabalus, bet jų lentos ne kabo, o yra padėtos ant tam tikrų įtaisų. Beje, vėliau man teko pačiam išbandyti akmeninę čalapartą. Galiausiai dar pernai WOMEX scenoje girdėtas Xosé Manuel Budiño – profesionalus dūdmaišininkas, puikiai valdantis fleitą ir grojantis nepaprastai technišką, dinamišką, liaudiškomis melodijomis paremtą muziką.

Programos pabaigoje visi koncerte dalyvavę muzikantai atliko kelias specialiai paruoštas dainas. Po dieninės renginių dalies iš Kultūros Centro keliaudavome į senamiestį, kur net penkiose scenose vykdavo vakariniai ir naktiniai koncertai, šiuolaikinio meno muziejuje buvo žiūrimi filmai, o Capitol salėje varžėsi DJ‘ai. Jie savo pasirodymams naudojo lazerių projekcijas, vaizdo medžiagą, vaidybą ir kitus šou elementus. Gausybėje vakarinių koncertų (per tris dienas jų turėjo būti apie 40) grojo kone viso pasaulio folk ir world muzikos grupės. Aišku, suspėti jas visas aplėkti, išgirsti bent po kelias dainas nei teoriškai, nei praktiškai nėra įmanoma.

Kartais net sunku buvo suvokti, kodėl tokiame pamaldžiame mieste, aikštėje šalia senos bažnyčios, stovi didžiulė koncertinė palapinė su dviem scenomis, kurioje siautėja šimtai žmonių ir nieko niekam blogo neįvyksta. Gal čia kultūros klausimas? Šiek tiek mažiau triukšmingiems, labiau kameriniems koncertams buvo skirtos gražios teatrų scenos su gera akustika.

Dar keli žodžiai apie girdėtas ir matytas grupes WOMEX scenose. Iš dieninių mugės koncertų galėčiau išskirti tradicinę Malaizijos kaimo muziką grojantį trio Madeeh, kurių pagrindinis instrumentas yra pratuokng – bambukinis korpusas, ant kurio užtemptos stygos, o grojama medinėmis lazdelėmis.

Kitas mano dėmesio sulaukęs kolektyvas – Ilkka Heinonen Trio iš Suomijos, kurio pagrindinis instrumentas jouhikko primena lyrą ir skamba kaip smuikas. Ilkka Heinonenas groja tradicinę Suomijos muziką ir ja grįstas savo etnodžiazines kompozicijas. Puikus muzikantas!

Negaliu nepaminėti pirmą kartą WOMEX atstovautos Estijos, kurios garbę ginė labai jauna, talentinga smuikininkė ir liaudies dainininkė Maarja Nuut. Jos grojime ir dainavime negalėjai nepastebėti garsiosios čekės Iva Bittová įtakos, tačiau pati estų muzika stipriai skiriasi nuo čekiškos, todėl kopijavimu Maarją būtų sunku apkaltinti.

Vakariniuose koncertuose buvo tikrai daug labai gerų kolektyvų, grojančių įdomią, uždegančią muziką. Negalėčiau nepaminėti smuikininko iš Norvegijos Gjermundo Larseno trio, kuris grojo kažkodėl tik WOMEX programoje. Norvegiška muzika alsuojančios šio trio kompozicijos buvo tikrai įsimintinos. Taip pat šioje programoje dalyvavo lenkų grupė Volosi – styginių kvintetas, derinantis liaudišką ir akademinę muziką. Viena scena penktadienį buvo skirta ispanų muzikai, iš kurios norėčiau išskirti labai dinamišką ir virtuoziškai grojančią baskų akordeonisto Agustín Barandiarán grupę Korrontzi, šiuolaikiškai išreiškiančią ispanišką dvasią. Labai dinamišką muziką ir šokius demonstravo Gvinėjos Respublikos sostinės ir didžiausio miesto, Atlanto vandenyno uosto Konakrio komanda Sekouba Bambino. Puikiai tradicinę Korėjos muziką su šiuolaikinėmis formomis derino puiki šios šalies grupė Noreum Machi. Etiopijos komanda Ethiocolor, naudojanti tradicinius instrumentus ir roko grupę bei kelias šokėjas, labai įdomiai nukėlė mus į savo krašto tradicijomis alsuojančią muziką. Tiesą sakant, nedaug šiemet buvo balkanišką muziką atstovaujančių kolektyvų. Išskirčiau gal tik Džambo Aguševi Orchestra iš Makedonijos, kuris savo atliekama muzika ir maniera bei instrumentų sudėtimis stipriai primenė Goran Bregović ir Emir Kusturica ansamblius.

Galima būtų dar paminėti daug ir gerų kolektyvų, bet visus sunku ir prisiminti.

Vienoje tų gražių, senove alsuojančių teatrų salėje po iškilmingų pusryčių įvyko ir WOMEX uždarymas, kuriame buvo įteikti apdovanojimai, pristatytas kitų metų renginys Vengrijoje, įvyko šių metų laureatės atlikėjos kategorijoje – fado dainininkės iš Portugalijos Mariza – koncertas. Tai gerai pasaulyje ir Lietuvoje žinoma dainininkė.

Profesinio meistriškumo kategorijoje, kaip jau minėjau, buvo apdovanotas Žaliojo Kyšulio Respublikos kultūros ministras Mário Lúcio Sousa.

Įrašų firmų apdovanojimo šiemet nusipelnė vokiečių kompanija Glitterbeat Records (http://glitterbeat.com) už didelį darbą leidžiant world music grupių muziką.

Lauksime mugės Vengrijoje ir naujų susitikimų.

Lietuvos muzikos stendo dalyviai darbo vietoje

Volosi (Lenkija)

Grupės Sekouba Bambino solistė 

Akimirkos iš 2014 m. WOMEX