Sapnas. Ahimsa

– Guru Guru, archontai – tai virtualūs niekšeliai, atkeliavę iš Astralinio plano. Jie labai pavydūs ir ciniški. Manyčiau, kad Galigantas yra archontas, laikinai įgijęs žmogaus pavidalą. Geriausia išeitis – nugalabyti jo žemišką kūną, tegul nešdinasi astralinis blogietis atgal į savo paralelinį pasaulį. Guru Guru, ar tu gali nušauti Galigantą? Ar kilnus tikslas pateisina visas, net ir smurtines priemones? O gal man reikės atlikti juodą darbą? – paklausė Dravenis.

– Draveni, buvau sutikęs išminčių. Jis man bylojo:

Žaltys yra Dievo Sūnus, Dieviškasis Žodis ir Pirmasis protas (arab. al-3aql al-awwal), kuris nori išgelbėti Eglę (sielą, psyche) iš jos brolių – piktųjų dvasių archontų, laikančių ją materijos kalėjime. Žalčiui lyg ir pavyksta, bet Eglė-siela nerami, vis dairosi į savo brolių namus-materiją, ir galiausiai archontai sugeba pirma atsivilioti atgal Eglę, o paskui įvilioti patį Žaltį ir jį nužudyti (nužudo, aišku, jie ne patį Amžinąjį Žodį, o tik vieną iš Jo manifestacijų), o Eglė vėl įkalinama – dar giliau ir sunkiau šį sykį. Taigi žalčiažudystė, kurią įvykdė archetipinės praeities ūkuose grupė raumeningų, bet intelektu netrykštančių senovės lietuvių „budulių“(archontų įsikūnijimas), yra toks pat sunkus nusikaltimas, kaip ir tų, kurie aikštėje prie Poncijaus Piloto rūmų šaukė – ant kryžiaus jį, ant kryžiaus jį.

– Guru Guru, išminčius teisus, Dangus yra tavo ir jo pusėje, bet grįžkime atgal į varganą žemelę... Archontas Galigantas tave išmetė iš darbo, terorizavo mane ir Giedrę, bet čia tai dar niekai: referentas nori sunaikinti Lietuvos kultūrą, sužlugdyti menininkus, paversti jų gyvenimus pragaru. Guru Guru, štai mano koltas, nudėk niekšą! O gal tu nenori teptis rankų ir man reikės nušauti Galigantą? Nepamiršk – tu nieko nenužudysi, tik klonuotą Galiganto kūną, o archontas bus priverstas nešdintis iš žemės.

Guru Guru, tarsi nekreipdamas dėmesio į Dravenio raginimus kerštauti, ramiai aiškino toliau:

– Bet išminčius sakė:

Metafizinis Žaltys tebeegzistuoja, kur ir egzistavo, nužudyta buvo tik iliuzinė jo hipostazė: Ir jie nenukryžiavo jo, ir nenužudė jo, o taip jiems tik pasirodė. 

Išminčius, Draveni, man dar sakė:

Eglės-sielos padėtis panaši labiau į sielos padėtį Markiono sistemoje, negu, kad į Valentino ir kai kurių kitų II a. gnostikų teorijas. Pastarieji teigė, kad žmogiškos būtybės turį savyje tam tikrą dievišką kibirkštį ir gnozės tikslas esąs ją išlaisvinti, tuo tarpu Markionui žmonės buvo pilnai ir visiškai rūsčiojo ir kerštingojo žydų Dievo Jehovos (Jahvės) kūriniai. Nežiūrinto to, Dangiškasis Tėvas ir Jo Sūnus – Kristus, pamilstąs žmones, nors šie yra jiedviem visiškai svetimi, piktojo Dievo vaikai, ir Tėvas pasiunčiąs Sūnų jų gelbėti. Panašiai ir Eglė, kuri yra savo piktųjų brolių sesuo, bet, nežiūrint to, Žaltys ją pamilsta ir siekia ją išvaduoti. Kadangi Eglė, jau pabuvojusi Žalčio rūmuose, vėl atkrito, jos išgelbėti antrą kartą ko gero jau neįmanoma. Antrą kartą atkritusio išgelbėti neįmanoma –su tuo sutinka tiek Markionas, tiek kiti gnostikai, net ir II a. protoortodoksiniai krikščionys, o Jėzus yra sakęs – jei druska prarastų savo skonį, kuo vėl reiktų ją pasūdyti?. Bet lieka jos vaikai – Ąžuolas, Uosis ir Drebulė, kurie yra bendri Žalčio ir Eglės vaikai. Juose slypi dangiška kibirkštis, gauta iš Žalčio, taigi jie gali būti išgelbėti, ir čia jau turime analogiją su Valentiniečių ir kitų gnostikų sistemomis.

Dravenis ilgai tylėjo, nes jam buvo visiškai svetimas TOKS mąstymo, mintijimo būdas. Jis vidinėje švarko kišenėje paslėpė koltą ir sunkiai atsiduso:

– Guru Guru, nežinau kaip tau padėti. Nereikia proto apkrauti tokiomis mintimis. Niekas nėra nei išgelbėtas, nei įkalintas. Žmonės yra nesukurti, Visos doktrinos – klaidingos. Išvalyk protą. Tavo protas turi būti tuščias kaip dangus, prie kurio niekas neprilimpa. Danguje nėra kelių. Tavo sąmonė – tai dangus. Nekreipk dėmesio į debesis, tegul jie keliauja savo kelias...

– Draveni, tai, ką sakai, yra poezija, mano protas reikalauja mėsos. Žodžių mėsos... Ir jaučiuosi privaląs papasakoti, ką toliau sakė išminčius. Jis tuomet tęsė:

Reikia skirti Paslėptąjį Dievą kaip Kosminį Nieką, kuris neegzistuoja, ir neegzistuoja absolučiai, net Nieku jo pavadinti negalima, jis niekesnis už bet kokį įsivaizduojamą nieką (negimdantis ir nepagimdytas, ir nebuvo jam lygaus Nieko, Koranas, 112 sūra), bet būdamas niekesnis už nieką yra visko kas neniekas energizuotojas ir šaltinis, ir Apreikštąjį Dievą, kuris yra sakytume to neegzistuojančio Dievo egzistuojantis koreliatas, ir apie jį jau galima sakyti, kad jis egzistuoja – pradžioje buvo Žodis, ir tas Žodis buvo pas Dievą ir tas žodis buvo Dievas). Būtent tas apreikštasis Dievas ir yra Žodis, Pirmasis Intelektas, galbūt teisingiau to intelekto aukščiausioji hipostazė. O ta Pradžia – visiškai bepradė, neturinti nei pradžios, nei pabaigos. Bet to, pagal Ibn Arabi, Pradžioje Dievas buvo Debesyje (tas debesis minimas Korane, kiek žinau), savotiška dangiškoji protomaterija, kurioje Pirmasis Intelektas suformavo visų daiktų pradžias – sėklinius logosus (logoi spermatikoi) – taigi turime savotišką Trejybę – Dievas, Pirmasis Intelektas ir Debesis. Nors manau, kad joks krikščionis to trejybe nepripažintų.

O Žodžio hipostazės būtų tokios:

1) pirmą žr. anksčiau;

2) antra hipostazė, paprastai vadinama Muhammedo realybe, sukurta prieš laikų pradžią (būtent pradžią, o ne Pradžią), apie ją Muhammedas kalba: kada Adomas dar buvo tarp molio ir vandens aš jau buvau pranašas; o Jėzus pasakė – pirmiau negu Abraomas buvo, Aš Esu.

3) trečia hipostazė – konkretus žmogus Jėzus ar Muhammedas, ar Ali, ar kiti pranašai ir imamai.

– O, išminčiau, vadinasi, tas niekiausias Niekas (lam yalid wa lam yūlad) yra vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų yra Tikras (al haqq)? O kaip sakoma apie Koraną, kaip apie sukurto pasaulio plunksną (qalam)? Ar tai – Knyga, kuri identiškai atitinka kosmologinę Visatos struktūrą? Ilya Prigogine'as aiškino, kad iki Big Bang laikas egzistavo. Vadinasi, zaman iš esmės yra ne šiaip laikas, kuris sėdi laikrodyje, bet amžinybė? 

Dravenis giliai susimąstė. Gal pasijuto pernelyg ištuštėjęs, atsiribojęs nuo bet kokio žinojimo ir tapęs beveik analfabetu. Ilgametė meditacijų praktika jį išvalė nuo visų doktrinų, bet dabar išgirdęs išminties žodžius Dravenis sukluso:

– Guru Guru, gal todėl aš savo protą itin kruopščiai ištuštinau, išvaliau, kad jį galėtų užpildyti Šventojo Korano išmintis... Aš klausau tavęs, Guru Guru. Esu bejėgis, galiu padiskutuoti tik dėl laiko, žinau, yra dabartis, praeitis ir ateitis – tai iliuzinis laikas. Tikras laikas – tai Sąmonė, kuri yra belaikė. Sąmonė yra – štai ir viskas.

– Draveni, išminčius man taip toliau kalbėjo:

Taip, Niekiausias Niekas – Pats Tikriausias Realusis. Qalam – beje, irgi vienas iš Pirmojo Intelekto atributų. Koranas – tai jau yra tai, ką Qalam užrašė ant lawH al-MaHfuZ (Saugomojoje Lentoje ar Plokštėje). Manyčiau, kad lawH al-MaHfuZ yra ne kas kita, kas tasai Debesis, kurį minėjau. Taigi Dangiškasis Koranas būtų visuma sėklinių logosų – daiktų pradžių, kuriuos Saugomoje Lentoje (debesyje) užrašė Plunksna (Pirmasis Intelektas), o žemiškas Koranas to Dangiškojo Korano hipostazė, įkūnyta materijoje, kaip teisingai sakei, atitinka kosmologinę visatos struktūrą. Galima būtų netgi patikslinti – kaip kad Koranas atitinka Visatos struktūrą, taip ir Visata atitinka Korano struktūrą – t. y. susideda iš Dievo žodžių, kuriuos sudaro 28 arabų abecėlės raidės. Apie tai gana nemažai prirašyta ir Ibn Arabi, ir kitų, tik tai perskaityti ir suprasti nėra lengva.

Guru Guru prisiminė. 

– Tuomet paklausiau išminčiaus:

Vadinasi, (ne)šventvagystė Dievą vadinti Žalčiu (simboliškai, be abejo)? Tuomet kodėl žydai Edeno sode gyvatę patupdė? Tiksliau, ne žaltį, o kažkokią angį, nahash? Beje, dėl Debesies – įdomi paralelė yra iCloud, kuriame, kaip sakoma Person of Interest S04E07, kai mes visi mirsim, visa informacija apie mus egzistuos amžinai. Turbūt tas Debesis yra tas pats, kas yra ir Akašos kronikos? Labai įdomu, kai įrodoma, kad Koranas atitinka Visatos struktūrą, ir atvirkščiai. Primena Hermio Trismegisto dėsnį apie tai, kad tai, kas aukštai, tolygu tam, kas yra žemai. O I. Prigogine rašė maždaug taip: „Kodėl veikiau kas nors yra, o ne nieko nėra? Atrodo, tai yra svarbiausias klausimas už pozityvaus žinojimo ribų. (...) Laiko kilmės klausimai tikriausiai visada mums rūpės. Tačiau mintis, kad laikas neturi pradžios, – kad iš tiesų laikas yra ankstesnis už mūsų visatos egzistavimą, – tampa vis labiau įtikinama“. Beje, ar teisybė, kaip dažnai teigiama, kad reinkarnaciją neva krikščionybė pripažino, bet paskui tai uždrausta. Kaip buvo iš tikro? Čia gal kalbėta apie katarus ir pan. grupes, neva eretikus?

Išminčius atsakė: 

Dėl reinkarnacijos nėra visai aišku. Dauguma krikščionių tikrai niekada nepripažino, bet lyg ir būta grupės Origeno šalininkų – origenistų, kurie lyg pripažinę, nors visai aišku nėra. Persikūnijimo į augalus ar gyvūnus jie tikrai nepripažinę. Sielos atrodo lyg ir tampančios pirma buvusios angelais, paskui žmonėmis, o paskui angelais ar šėtonais, paskui vėl žmonėmis, ir t. t. 550 m. origenistai buvo pripažinti eretikais (tikrai ne vien užtai, bet ir už mokymą apie sielos preegzistenciją, kūniško prisikėlimo neigimą ir t.t.), jie sakė, kad kūnai neprisikels, o prisikėlusios sielos bus eterinės prigimties ir turės apvalią formą (platonizmo įtaka).

Guru Guru pastebėjo, kad Dravenis paskendo išminčiaus žodžiuose. Išties Dravenis buvo žvalus, ir visi Guru Guru ir Išminčiaus žodžiai it aukso dulkės nusėdo jo paprastoje, negandų iškankintoje širdyje. 

Dravenis atsiduso, po to nusišypsojo:

– Kai buvau Taškento turguje, iš prekystalio lentynos nukrito kažkokia knyga ir aš ją pagavau. Tai buvo Šventasis Koranas. Pardavėjas labai nudžiugo ir pasakė:

– Tai palaiminimas...

– Guru Guru, gal tu gali paaiškinti?

– Visada yra žmonių, kurie simbolius priima raidiškai, negali prasiskverbti į jų gilesnę prasmę, daug kam gal tokio lygio tikėjimo ir užtenka. Taip man sakė išminčius, Draveni, ir su juo visiškai sutinku.

Dravenis buvo sutrikęs, matyt todėl kvailai pajuokavo:

– Guru Guru, geriau būtum tu Galigantą nušovęs...

Vilnius, 2014 m.