Išskirtiniai interviu su legendiniais muzikantais. Nr. 21. „Siena“ (video)

Vardas, pavardė, gimimo metai ir vieta.

Kęstutis Pigaga, 1962 m., Varėna.

Kaip susipažinote su muzika? Papasakokite apie vadinamąjį Varėnos fenomeną.

Augau labai dzūkiškoj aplinkoj, visos šeimos šventės neapseidavo be nuostabių dzūkiškų dainų. Mama su tėčiu dainavo kultūros namų chore, todėl namuose skambėdavo ne tik liaudies dainos, bet tų metų „šiuolaikinės“ dainos, dainų švenčių repertuaras. Po to buvo mokykla, mokykliniai šokiai. Mūsų mokykla pasižymėjo neįtikėtinu liberalizmu, pas mus kiekviena laida turėjo savo ansamblį, jų repertuaras su kiekvienais metais vis „sunkėjo“. Vyresnėse klasėse mūsų šokiuose jau gyvai skambėjo Deep Purple, Led Zeppelin, Uriah Heep, The Who, The Eagles, Smokie, Santana koveriai.

Varėna visais laikais pasižymėjo nepriklausomu rock‘iniu skoniu. Ir manau, kad pagrindinė to priežastis buvo Lenkijos radijo stočių prieinamumas, ypač 3 valstybinės radijo stoties, dar vadinamos Trujka. Tais laikais, atsiradus kokybiškiems UTB imtuvams, mes, galima drąsiai sakyti, pirmieji Lietuvoje turėdavome naujausius amerikietiškų ir angliškų grupių albumų įrašus. „Sistema“ dirbo maždaug taip: Trujka turėjo neoficialią sutartį su Lenkijos LOT bendrovės lakūnais, kad tie albumų debiutų išvakarėse, tyliai, sutartose muzikos parduotuvėse Vašingtone ar Londone, nupirkdavo debiutinius albumus ir sekančią dieną, kartu su visa Europa / Amerika, tie albumai jau skambėdavo Trujkos eteryje. Tokiu būdu, UTB imtuvų ir juostinių magų pagalba, tuos įrašus turėdavome ir mes. Aš dar gerai atsimenu, su kokia veido išraiška, mūsų kultūros namų šokiuose sėdėdavo Vilniaus ar Kauno „muzikos žinovai“, išgirdę kokybiškai įrašytus tik prieš kelias dienas Vakaruose debiutavusio albumo kūrinius. Tokiu būdu, su nesavanaudiška, daugelio tautybių žmonių pagalba ir buvo formuojamas muzikinis skonis gūdžioje Lietuvos provincijoje. Noriu priminti, kad visa ši „sistema“ pradėjo dirbti apie 1980 metus ir tęsėsi iki kokybiško interneto atsiradimo, maždaug iki 1998 metų. 

Pirmosios grupės, kuriose teko groti/jas sukurti. Pirmi sukurti kūriniai.

Pirma ir paskutinė mano grupė buvo „Siena“. Atsirado ji maždaug apie 1988 metus, ant Atgimimo bangos su patriotiškais ir pilietiškais kūriniais „Maršas“, „Ar tu galėtum?“, „Žingsniai“ ir t.t. Grupė atsirado pasikvietus, kaip šiais laikais pavadintume, studijinius muzikantus, brolius Henriką Kastravicką (1954–2005) ir Artūrą Kastravicką (gim. 1965 m.).

Kokiuose įrašuose dalyvavote?

Su įrašais tais laikais, skirtingai nei su muzikine informacija, pas mus buvo striuka.

Kas atsimena, tas žino, kad aukščiausias techninis lygis buvo juostinis magas „Olimp“. Mikserių nebuvo, instrumentų nebuvo, būgnų nebuvo, mikrofonų irgi nebuvo. Apskritai nieko nebuvo. Tačiau mūsų karta tuo ir skiriasi, kad mes neverkėm, o sukomės iš padėties patys. Gitaros buvo „samapalai“, t. y. pagamintos nagingų mūsų bendraamžių, pagal iš velnias žino kur gautus brėžinius. Stygos buvo „nušriubuotos“ nuo liaudies instrumentų, pianinų. Gitariniai efektai pagaminti pagal radiofanų žurnalų brėžinius. Grupės techninį lygį, galima sakyti, apspręsdavo nagingų pažįstamų ratas.

Tokiomis sąlygomis 1988 m. gimė pirmasis albumas „Ar tu galėtum?“. Apskritai tai ir jo būtų nebuvę, bet roko šventės Kaune atrankai reikėjo įrašų. Teko mobilizuotis ir surašyti viską, ką buvome sukūrę iki to laiko. 

Po to mūsų muzikos kokybė stipriai gerėjo ir 1990 m. atėjo laikas juostiniam albumui „Siena“. Deja, dėl įvairių tų laikų perturbacijų iki mūsų laikų jis neišliko. O albumas tikrai buvo superinis, nes tokios muzikos tuo metu Lietuvoje tikrai niekas negrojo. Kad neprapultų to albumo idėjos, 1991 metais aš pirmoje Arvydo Skernevičiaus studijoje „Tamsta Records“ įrašiau juostinį albumą „Siena Unplug“.

Ačiū mūsų fanams, kurie sugebėjo šiuos albumus išsaugoti iki mūsų laikų. Visai neseniai abu šiuos albumus suskaitmeninom ir sukėlėm į Youtube (https://www.youtube.com/channel/UCO2mtGf92UOe0xuoh6uq0fg)

Kokiuose žymesniuose, įdomesniuose koncertuose, festivaliuose dalyvavote?

Pirmas ir žymiausias koncertas buvo 1988 metų Roko muzikos šventė Kaune. Kiek žinau, mes ten patekom tik Algirdo Kaušpėdo, tuo metu neginčijamo autoriteto, dalyvavusio atrankos komisijoje, dėka. Renginį organizavo Kauno komjaunimo komitetas ir su mūsų tekstais apie „betoninius žmones“, „žmones automatus“, „beveidžius marširuotojus“, „nupjautas gulbių galvas“ ir t.t. kaži ar mus būtų kas praleidę. Po to buvo keli įrašai LTV, LR, koncertas Liepojos roko festivaly, koncertas Lydos (Baltarusija) roko festivalyje, koncertas su kažkokiais anglais VRM rūmuose, ir lyg ir viskas.

Kur grojate, ką kuriate dabar?

Grupės jau seniai nėra. O aš oficialiai niekur negroju, nors kartais labai niežti nagai, matant kas darosi „Lietuvos estradoj“, paimti gitarą į rankas ir pagroti / padainuoti kokiam nors „nuvarytų arklių“ bardų festivaly.:) O šiaip gitaros iš rankų niekada nepaleidau, turiu savo namo rūsy tokią mažą studiją, kurioje, kartu su Chick Corea, Herbie Hancock ir kitais, groju džiazą. Tiksliau, jie groja per internetinį Jazzradio.com, o aš juos „vaikausi“. Kažkur skaičiau, kad grojant džiazą, dešinysis smegenų pusrutulis visiškai atsijungia ir ilsisi, o dirba tik kairysis. Taigi, taip sakant, medituodamas ir leidžiu laisvalaikį.

Pagrindinės įtakos, nuo muzikos iki bet ko.

Kaip jau minėjau aukščiau, mano muzikinį skonį suformavo lenkiška–angliška aplinka. Paradoksas, kad mes, galima sakyti, gyvendami Lietuvos užkampy, lenkų dėka, gyvenome Europos centre. Lenkų radijo dėka mes klausėme geriausią ir naujausią muziką, televizijos dėka matėme garsiausius ir naujausius filmus. Mes žinojome, kas dedasi Europoj ir Pasaulyje įvairiose kultūros srityse. Geležinės uždangos sąlygomis tai buvo neįtikėtina. Spėju, būtų vilniečiai turėję tokias galimybes, dabar Lietuva irgi būtų kitokia. Daug turtingesnė, atviresnė ir progresyvesnė. 

Mėgstamiausi/labiausiai vertinami Lietuvos/užsienio muzikantai/grupės.

Nuo senų laikų esu rokeris. Man tinka visi – nuo Slipknot‘ų, Korn‘ų iki Coldplay‘jų ir Arctic Monkeys. Mėgstu progrock‘ą, Porcupine Tree, Radiohead, Sigur Rós, Dream Theatre, Genesis, Peter Gabriel. Aišku, negalim pamiršti rock‘o fundamentalistų Led Zeppelin, Deep Purple, Jimi Hendrix, The Roling Stones, The Doors, The Who, Jethro Tull ir kt. Su metais ateina supratimas apie kitokios muzikos vertę, todėl dabar daugiau klausau džiazo. Ypač mėgstu Pat Metheny, Esbjörn Svensson Trio, Yellow Jackets, George Benson, Al Jarreau, Diana Krall, Jamie Cullum. Nevengiu ir gero popso, Michael Jackson, Prince, Sting, Cocteau Twins, The Cure, U2, The Police, Barry White ir kt. Sunku visus ir išvardint. Geriausias variantas turėti juos visus vienoje vietoje, todėl dieną, kai dirbu, klausau BBC6music radio internete, o vakarais, kai skaitau, klausau Pūkas2. Dar anglai įdomūs tuo, kad jų playlist‘as sudarytas iš 70 proc. aktualijų + 30 proc. pramoginės klasikos, o muzikos amplitudė – nuo afrikietiškų garsų, per rock‘ą, jazz‘ą, pop‘są, funky, newcomer‘ius, iki dabartinės šokių muzikos, apima beveik visą kokybišką ir įdomią muziką, egzistuojančią pasaulyje. Ne veltui BBC6music jau daugybę metų Anglijoje pripažįstama klausomiausia pramogine stotimi. Turiu tokią slaptą svajonę, kad kas nors Lietuvoje užsiimtų ir pradėtų retransliuoti šią stotį per UTB visai Lietuvai. O ką, turi gi buduliai Ruskojie radio, tai kodėl normalūs negalėtų turėti savo?

Ką manote apie garso meną/eksperimentinę muziką/garsavaizdžio meną (derinant su ir teatru, pvz.) pasaulyje ir Lietuvoje? Ką labiausiai vertinate? 

Kadangi nesu muzikos profesionalas, nelabai galiu ką nors protingo ir pasakyti. Kaip meno vartotojas, labiau mėgstu harmoningą, didesnei žmonių grupei (ne tik pačiam autoriui), suprantamą meną. Turbūt nesu vienišas tokiose mintyse, nes neseniai skaičiau, kažkurio, neatsimenu pavardės,  Amerikos džiazo „liūto“ mintį, kad „jei muzikantas iš kelių natų nesugeba „surišti“ melodijos, tai jam ne vieta šiame amate“. 

Ką manote apie muzikinio skonio formavimo problemą Lietuvoje?

Visos mūsų radijo stotys to kratosi, todėl bendra padėtis, pagal mane, yra tragiška. Visi mes žinom kas darosi mūsų eteryje. Paprasčiausia būtų „perpiešti“ jau egzistuojančius, etaloninius radijo stočių pavyzdžius. Geriausias tam pavyzdys būtų jau mano minėta anglų VALSTYBINĖ radijo stotis BBC6music. Joje, kaip jau minėjau, yra visko, nuo pramoginės klasikos (Sinatra) iki naujausių, mūsų laikų žvaigždžių (Sigur Rós). Dar kartą noriu pabrėžti, TEN VISA MUZIKA YRA ATRINKTA pagal kokybės, įdomumo, savitumo ir kūrybingumo ir laiko tvermės kriterijus. Aišku, dar truputis interviu su įdomiais muzikantais, pora, irgi praskiestų gera muzika, humoro valandėlių (na, kaip anglai be humoro). Bendras įspūdis, tai yra nesunki, neįpareigojanti, su dalele humoro, bet SU LABAI ĮVAIRIA IR LABAI GERA MUZIKA, radijo stotis. Lenkai, kaip jau rašiau aukščiau, turi panašią, VALSTYBINĘ, trečią radijo programą, Trujką. Pas mus, mano manymu, arčiausiai viso to yra LR Antroji pavara, vedama gerb. Dariaus Užkuraičio. Pora kartų įvairiuose portaluose rašiau, kad paėmus Antrosios Pavaros koncepciją ir užpildžius ja visą Opus radiją, dar truputį praskiedus kokybišku humoru, turėtume gerą ir protingą radijo stotį, skirtą normaliems, inteligentiškiems žmonėms. O tai sąlygotų kardinalų situacijos pokytį visoje mūsų jaunimo edukacijos sistemoje. Gera muzika formuoja gerus žmones. 

Kas esate labiau, kokių nuotaikų inspiruotas – (kino, teatro) aktorius, muzikantas (galima sakyti, bardas?), „keistuolis“, ...? 

Manau, kad, kaip ir visi kūrybingi žmonės, esu vienišius. O neatitrūkti nuo realaus pasaulio ir plaukti pasroviui padeda labai stiprus, iš mamos giminės paveldėtas, humoro jausmas. Manau, šiais laikais, kūrybiškam žmogui, be kritiško ir savikritiško humoro jausmo išgyventi yra labai sunku. Ypač Lietuvoje.

Ar yra toks dalykas kaip menininko Pašaukimas? Ar tai tiesiog, kaip sakė a.a. E. Mieželaitis, „1 proc. talento ir 99 proc. darbo“? 

Sutinku su tais, kurie sako, kad visų pirma turi būti „Dievo kibirkštis“. O toliau, kaip jau susiklostys gyvenimo aplinkybės. Vieni taip ir nusineša tą dovaną, ja nepasinaudoję, į kapus. Kiti susikrauna milijonus, dalindamiesi ja su kitais. Tačiau, bet kuriuo atveju, viskas priklauso nuo pačios asmenybės, kaip sako lietuvių išmintis, „po gulinčiu akmeniu vanduo neteka“.  

Grupė „Siena“ 1989 m. Kęstučio Pigagos asm. archyvo nuotr.