Singapūre išgarsėjusi dailininkė AUSRA: „Ši keista ir nežinoma šalis, kaip viename mano darbe nupiešta, mus „prarijo“

Singapūre, panašu, jau esate gerai žinoma. Todėl prisistatykite Lietuvos skaitytojams, kurie dar Jūsų nepažįsta.

Mano vardas AUSRA. Esu grafikė-vitražistė. Gimiau ir augau Kaune. Mokiausi ir baigiau Kauno Juozo Naujalio Dailės Mokyklą (taip ji vadinta 1969–1994 m., vėliau pavadinta Kauno dailės gimnazija), Vilniaus Dailės Akademijos Kauno Fakulteto (Kauno Dailės Instituto) Grafikos Katedrą, Araso (Prancūzija) Aukštąją Meno Amatų Mokyklos (L'Ecole supérieure des métiers d'art d'Arras / ESMAA) vitražo katedrą, meno terapiją Lilio Katalikų Universitete (Université Catholique de Lille, Prancūzija).

Kaip tuomet atsidūrėte už keliolikos tūkstančių kilometrų?

Prieš atvykstant į Singapūrą, 13 metų gyvenau Prancūzijos šiaurėje, kur mokiausi, dirbau ir auginau vaikus. Tuo pačiu užsiėmiau vitražų kūrimu ir restauravimu, dėsčiau piešimą ir vitražą dailės akademijoje, privačiose meno mokyklose ir galerijose.

Parodose dalyvauju nuo 2001 metų.

Esu Prancūzijos dailininkų sąjungos, įsikūrusios Paryžiuje, narė.

Visa mano kūryba suskirstyta į atskirus laikotarpius, kurie atitinka mano asmeninio gyvenimo etapus. Kiekvieno kūrybinio projekto pradžia ir pabaiga atspindi mano gyvenimo pasikeitimus.

Didžiausias projektas buvo įgyvendintas drauge su Lilio Nacionaliniu Simfoniniu Orkestru. Tai buvo susidomėjimo klasikine muzika laikotarpis. Buvo išleistas albumas ir organizuotos dešimtys parodų, viena iš jų – Prancūzijos ambasadoje Vilniuje.

2010 metais atidariau „Galerie-Atelier d’AUSRA“ dirbtuves-galeriją netoli Lilio, kurioje dėsčiau ir kūriau paskutiniuosius metus prieš išvykstant.

Prieš metus atvykau į Singapūrą.

Kaip atsidūrėte Singapūre, kokiomis aplinkybėmis?

Atvykau į Singapūrą 2013 metų rugpjūčio mėnesį.

Mano draugas svajojo apie gyvenimą Singapūre, ir pagaliau gavo darbo pasiūlymą.

Palikti mokinius, savo galeriją ir dirbtuves apsisprendžiau tik todėl, kad laukiausi trečiojo vaiko. Teko apsispręsti per mėnesį, ir kuo greičiau viską iškraustyti, nes spaudė laikas.

Dalį daiktų, mano darbo įrankius, paruošėme jūriniam konteineriui, kuris atplaukė po kelių mėnesių į Singapūrą.

Mūsų vestuves Singapūre atšventėm spalio mėnesį, ir 2014 m. sausį Singapūro ligoninėje gimė sūnus Augustinas.

Ar sunku buvo adaptuotis prie gyvenimo Singapūre? Kaip Jums ši „drakoniškų įstatymų“, kaip ją yra pavadinę kai kurie keliautojai, šalis (man joje lankantis ji kaip tik pasirodė puiki)? Ar pasiilgstate Lietuvos?

Azija, kaip ilgesnio apsistojimo vieta, manęs niekada netraukė. Visada maniau, kad mano mylimiausia šalis yra Prancūzija. Tuo pačiu, nekęsdama karščio, negalėjau net isivaizduoti, kad vieną dieną pasiliksiu Singapūre. Taigi pirmi mėnesiai Singapūre buvo sunkiai suprantami. Aš be galo ilgėjausi Prancūzijos, jos kvapo, skonio, to paprastai nuostabaus gyvenimo ir plepalų…

Net juokavau sakydama, – kam jie išvis čia tą Šalį pastatė? Buvo be galo karšta, trūko oro dėl didelės drėgmės. Gyvenimas aplinkui atrodė netikras, dirbtinis. Galvojau, kad žmonės nedraugiški, nebendraujantys ir galvoja tik apie pinigus.

Šiandien manau visai kitaip, nuomonė visiškai pasikeitė, ir tai, manau, buvo tik laikinas besilaukiančios moters adaptacijos laikotarpis.

Yra labai daug dalykų, kurie man patinka Singapūre: tvarka, pagarba, ramybė, sveikas gyvenimo būdas, mokslo pažanga, kultūrų skirtumai, architektūra, gamtos išsaugojimas…

Nors žmones Singapūre yra skirstomi į klases, bet, manau, kiekvienas pasirenka arba priverstinai atsiduria jį atitinkančioje.

Taigi natūraliai ir aš atsidūriau apsupta žmonių, kurie yra kažkuo panašūs į mane, – ar tai būtų vietiniai singapūriečiai, ar prancūzai, ar lietuviai, – visi šie žmonės užpildė tuštumas, ir galiausiai aš pradėjau primiršti Prancūziją, kaip kadaise primiršau Lietuvą.

Ši keista ir nežinoma šalis, kaip viename mano darbe nupiešta, mus „prarijo“.

Šiuo metu turiu nemažai idėjų naujiems kurybiniams projektams Singapūre, ir man prireiks mažiausiai kelerių metų juos įgyvendinti.

Kuo užsiimate Singapūre? Ar sunku jame rasti savo nišą, „prasimušti“?

Singapūre ir toliau turiu galimybę daryti tai, ką visada dariau, daryti tai, kas miela, – kurti.

Taigi nusprendžiau visiems parodyti – nupiešti – savo gyvenimą Singapūre, ir vasario mėnesį pradėjau naują seriją, kurią pavadinau „Mon Singapour“ (pranc. Mano Singapuras, http://www.artifolks.com.sg/ausra-mon-singapour-solo-exhibition).

Tuo pačiu intensyviai ieškojau, kur galėčiau surengti parodą, kai pilna serija bus baigta.

Paraleliai pradėjau dvi papildomas veiklas: piešimo pamokas prancūziškai, kadangi paskutinius 7 metus dėsčiau Prancūzijoje, ir prancūziškų patiekalų gaminimo kursus singapūriečiams, kadangi maisto gaminimas man yra tiek pat svarbus kaip menas.

„Artifolks“ (www.facebook.com/artifolks?fref=ts) galerija, esanti Singapūro centre, susidomėjo ir pasiūlė surengti personalinę mano naujų darbų parodą.

Parodos „Mon Singapour“ atidarymas įvyko 2014 m. spalio 24 d.

Tikriausiai jau išmokote visas keturias valstybines Singapūro kalbas (anglų, kinų, malajų ir tamilų)?

Tenka šiuo metu tobulinti anglų kalbą, nes Singapūre pagrindinė kalba yra anglų.

Kas Jus gyvenime labiausiai įkvepia?

Labiausiai mane gyvenime įkvepia pasikeitimai, o įgyvendinti motyvuoja mano vaikai.

Mano gyvenimas yra nuostabus, toks nuostabus, kad norėtųsi jį sustabdyti...

Todėl nauja darbų serija, kurią pradedu šiomis dienomis, parodys, kaip sunku kovoti su laiku ir, kaip bebūtų gaila, visiškai neįmanoma jo sustabdyti... 

Mon Petit

Les Monades Urbaines

Food court

Durians