Sapnas. Geležinis vilkas

Nacionalinį priešą Galigantą vijosi, persekiojo nacionalinė legenda – Geležinis vilkas. Referentas iš baimės du kartus „pakrovė“ kelnes, bet negavo jokio papildomo finansavimo. Projektas buvo atmestas. Fekalijos dingo be pėdsako, nepalikdamos nė menkiausios vilties praturėti. Tai kas, kad smokingas buvo švarus, ir galima buvo drąsiai keliauti į kazino, į Vienos balių, bet kur, kur valdžią turi pinigai.

Nepabudusiam sapnas yra tikrovė, netgi tikresnė nei abejinga kasdienybė. Sapnas dovanoja košmarą, nemokamai, veltui. Galigantas bliovė it pargriuvęs darželinukas, bet jo balselis nublanko prieš metalinį vilko staugimą. Baisu, kai legendos pabeldžia į duris ir nekviestos įsibrauna į lovą.

Referentas pabudo šlapias, išpiltas rūgštaus prakaito:

– Noriu infarkto, priklausomybės nuo alkoholio, azartinių lošimų, bet ko, tik ne sapnų, tik ne košmarų! Esu velniškai įtakingas, kodėl negaliu nusipirkti sapnų ir laimingai miegoti?

Pirmoji Galiganto mintis buvo nugriauti Gedimino pilį ir kalną sulyginti su žeme. Gal tada Geležinis vilkas pamirš Vilnių, nestaugs, nežadins apsnūdusių tautiečių? Ir kodėl jis turi kentėti, nes buvo priverstas (įremtas Kalašnikovo vamzdis į pakaušį!) išmokti lietuvių kalbą, imituoti meilę gimtajam kraštui, kurio neapkentė, kurį žemino ir niekino? Lietuva jau buvo „sutvarkyta“, dabar tik sapnai trukdė realizuoti nykius kosmopolitinius siekius.

Pagaliau referentas suprato, kodėl buvo įkurtas Sapnų departamentas. Puikus sprendimas! Reikia užrašyti visus lietuviškus sapnus ir juos sudeginti šventame inkvizicijos lauže. Nepalikti nė vieno gyvo sapno.

Vilnius, 2014 m.