Sapnas. All you need is love

- Kas yra nerimas? O kas - rimas? Ar tada, kai rimuojasi poetui ir žmogui, gyventi geriausia? Jei neramu, vadinasi, geriausia tą nerimą eilėmis išrašyti...

- Nerimas - tai būsena, kai nerandi vietos... Ar tau taip būna? Anksčiau aš dvasios nerimą išrašydavau, nes tada atsiverdavo metaforų srautas... Dabar negaliu nei susikaupti, nei atsipalaiduoti... Namuose šalta ir nejauku...

- Kai susikuriame jaukius namus, prie jų taip priprantame, kad manome, kad tai – „mūsų vieta“, nors žinome, kad mirsime... Tik kelionėje geriausiai suvoki, kad visur yra tavo vieta, tuo pačiu jos vienos nėra (nebent yra mielos vietos, paties susikurtas namų jaukumas, vis dėlto jaukų mikrokosmosą galima sukurti bet kur). Įdomu, kodėl Kantas kalbėjo būtent apie žvaigždes? Argi jis manė, kad jos - amžinos?

- Kantas sunkiai įkertamas filosofas... Galbūt Kantas norėjo tapti erdvėlaivio kapitonu...

- Vienas žudikas prieš miegą skaitydavo Kantą, sakė, kad tai jam padeda labai greitai užmigti ir pamiršti, ką yra padaręs... 

- Tik prabėgus dešimtmečiams, Kantas sulaukė pirmosios „Grynojo proto kritikos“ recenzijos...

- Kafka nebūtų sulaukęs nė vienos, jei ne draugo išdavystė. Ar ji pateisinama? Ar yra melas, kuris gali būti pateisintas, Draveni? Kodėl žmonės taip dažnai bijo įvardinti daiktus savo vardais? Sakyti „banalius“ žodžius: meilė, sąmonė, mirtis, džiaugsmas, nusivylimas, tikėjimas...

- Visi nori būti ciniški, kieti, bent jau tokiais dedasi. Žmogus nebijo demonstruoti savo gerumo, jei jis tampa dvasingu: ieško Dievo, ar nori pažinti savo Tikrąją prigimtį.

- O jei neranda, tai kodėl? Nenori, ir tiek? Ar tikėjimas atrandamas, kai ateina tam tikras laikas?

- Geras klausimas... Kad pabustų tikėjimas, reikia sutikti šventą žmogų, meistrą, mokytoją, guru, lamą... Sakoma, kad pas Dievą ateina keturių tipų žmonės - nelaimingi, trokštantys turtų, smalsūs, išmintingi.

- O jei nesutinki niekaip... Ar ne geriausia pačiam ieškoti ir laukti, jau nieko nelaukiant ir nesitikint? Draveni, gerai pasakei dėl tų keturių tipų. Pridėčiau - tik maža dalis iš jų Dievą suranda... Gal todėl, kad pernelyg uoliai ieško? 

- Guru Guru, dauguma net negalvoja ieškoti Dievo (apie tai niekada nesusimąsto). Jie gyvena racionalų arba degraduotą gyvenimą ir nesuka sau galvos... Jei kažkam kyla net menkiausia mintis apie Dievą, jis jau kelyje, o ta mintis turi priežastį, žmogus turi būti karmiškai susijęs su vienokia ar kitokia Tradicijos atšaka. Nebūna taip, kad ateistas tarsi traukinio lauktų Dievo ženklo, ir tada įliptų į Tradicijos vagoną... Dievo suradimas - tai ne pamesto daikto, ne nežinomos šalies atradimas, tai būsena, kai tavo viduje pažadinamas aktyvus minčių blokas apie Dievą (kaip pas tave), apie Sąmonę (kaip pas mane), ir tas blokas dirba dieną ir naktį, skleisdamas nematomą šviesą.

- O kodėl? Kodėl? Kodėl? Dėl ko? 

- Kodėl Tai vyksta? Todėl, kad dvasinis kelias - mūsų tikrasis darbas, tikroji veikla, visa kita - tuštybių tuštybė ir vėjo gaudymas lauke. Dėl ko? Nauda dviguba - sau ir kitiems. Iškyla daug tradicinių klausimų - kodėl mes dar nesudvasinti, nerealizuoti, kam mums reikia taip sunkiai tobulėti... Atsakymas paprastas - mes tobuli, tik mūsų Tikroji prigimtis (Sąmonė) uždengta debesų, kurie sklinda iš mūsų Tikrosios (Sąmonės) prigimties. Kas beatsitiktų, visada yra Sąmonė ir Ji niekur nepasitraukia, nesikeičia, nekinta, nes ji tobula, nes ji - ŠVARUS SUVOKIMAS.

- Kodėl mes nedirbame pagrindinio savo darbo? 

- Labai paprasta atsakyti. Todėl, kad mus valdo troškimai - malonumų, valdžios, žinių, mes norime būti pranašesni, pirmauti, visa tai EGO, klaidingas, melagingas EGO. Nuo ko prasideda dvasinės paieškos? Nuo nuolankumo, romumo, nusižeminimo... Ir jos baigiasi Tikrosios savo prigimties pažinimu.

- Ar meilė Dievui svarbesnė už meilę žmonai? Ar jos tolygios? Ar yra „dieviška“ ir „žemiška“ meilės, ar jos vienodos? 

- Mano Tradicijos diapazone nėra tokios praktikos, siekiamybės, tikslo, kaip meilė Dievui. Todėl meilė - tai taurus žmogiškas jausmas, sklidinas pasiaukojimo, tai - ypatingas, išskirtinis jausmas, galintis gyvenimą paversti rojumi ar pragaru...

- Tuomet ar meilė - vienodai stiprus jausmas viskam, kas egzistuoja? Ar yra meilės gradacija? Ar galima / siektina mylėti viską, visur vienodai stipriai?

- Guru Guru, gal ir yra gradacijos, aš nesigilinau į tokius klausimus, bet pabandysiu. Tai - meilė merginai, žmonai, meilė tėvams, vaikams, meilė Tėvynei. Tai labai taurūs jausmai ir ne visi juos turi...

- Myliu Žmoną, Tėvynę, Tėvus, taip pat Dievą, Kūriniją (Visatą, Gamtą)... 

- Guru Guru, tavo atvira širdis... Meilė - universali, visaapimanti, ir nereikia jos skaldyti į dalis, rūšiuoti, klasifikuoti...

- Meilė - tai viskas. All you need is love. Make love not war. Manau, kad tuo viskas pasakyta. 

Vilnius, 2014 m.