Pradžia / Radikaliai
 

Sapnas. Interliudija. Varlių puota

Dravenis nemėgo laiptų, nes jie neveda aukštyn, nemėgo kopėčių, nes nuo jų krentama ir žūstama dar nepasiekus dangaus. Dravenis nemėgo ir lygumų, nes jos slepia snieguotus kalnus ir provokuoja balų audras. Ir kuo gi galima netrikdomai džiaugtis? Mišku? Bet ar jame dar gyvena nykštukai ir laumės? Ar, iškirtus šventąsias girias, atauga tie patys medžiai?

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2014 m. Lapkričio 08 d., 10:04
Skaityta: 33 k.
Be pavadinimo. Mindaugo Peleckio nuotr.
Be pavadinimo. Mindaugo Peleckio nuotr.

Dravenio poilsį žlugdė suklastota gamta. Siūbavo dangus. Dravenis įkvėpė oro ir pajuto, kaip plaučiuose sustingo betonas, išgėrė arbatos ir sudegė širdis, nes vanduo pavirto koncentruota azoto rūgštimi.

Židinio lauže skeldėjo ledinės malkos, o kai užsiliepsnojo į ugnį ištiestos rankos, sudegė Dravenio svajos, ir jis pamiršo, kad mieste auga iš sausainių sumūryti dangorėžiai, gatvėmis beprotiškai laksto šokoladiniai automobiliai, restoranuose skerdžiami dinozaurai ir narkotizuota žole šeriamos šventosios varlės.

Slidus parketas jau pribaigė žygio batus. Prakiuro basos pėdos. Galima užsisakyti pieno kokteilį ir ant grindų išspjauti klibančius dantis, nes jau nebeprireiks graužti storų knygų ir, į teleskopo vamzdį susukus storą dienraštį, stebėti stabilias žvaigždes, laukti kada įtikinantis meteoritas sugrąžins neveltui prarastas dienas.

 

Vilnius, 2014 m.

Komentarai