Meistro sapnas. Ketvirtasis Guru Guru laiškas. Pabudimas

... (tokius lankyti – šiukštu – draudė Lietuvos ir Lenkijos, o gal ir kitų šalių egzorcistai*), Guru Guru suvokė, kad tai tėra tobulai sugrota muzika, tobulas šou (rado kuo pagąsdinti lietuvius – pakaruoklio kilpa), hamletiški dialogai su kaukole ir tobula pabaiga – Screamin‘ Jay Hawkins „I Put a Spell on You“.

Be muzikinio katarsio, „Mayhem“ pasirodymas Guru Guru sukėlė daugybę malonių minčių apie gyvenimo prasmę, jis matė paprastus žmones, kurie tiesiog džiaugėsi gera muzika. Scenoje grojo aksominiai velniai, skambėjo tirpus metalas. Galima buvo gerti garsą ir nenusinuodyti. Lavonine šviesa spindėjo pliušinis ekranas: minkštas vakaras atnešė švelnų nerimo dvelksmą, aistringą jaudulį, kaifą. Muzika sudaužė saldžią abejonių freską ir švininę dvejonę paliko sapne. Guru Guru siaubingai džiaugėsi gyvenimu: neprabėgusiu, stadiono ratu, neištirpusiu, arbatos stiklinėje, neužkastu, kapo duobėje. Kaip gera patirti, kad niekada nemirsi...

Siaubo koncertas – tai tik sotus reginys, garsų miražas, blyškūs pragarų atšvaistai. Išelektrintos gitaros gabeno šaltą melą ir imitavo debesų griūtį. Nukirsta neono viela paslėpė užmūrytą dangų ir paragino linksmai gyventi. Nežinia, ką tokiame koncerte įžvelgtų egzorcistas (turbūt ne vieną velnią), bet Guru Guru jautėsi puikiai ir nesuvelnėjo. Dužo dar vienas stereotipas... (Tai labai malonus jausmas, beje.) Svarbus tik aiškus garsų horizontas, tvirta ritmo upė, kuria plaukia nepaskandinama širdis. Nereikia aukšto komos lango – jau užrakinta naktis ir bejėgiai savižudžiai sugrįš pabusti, gerti lietaus vyną, miglą...

Tolo debesys, bejėgiai žemės grumstai, degė sapnų pasaulis, bet Guru Guru nejautė šalčio. Nukrito stiklinis veidas, sudužo kaukė. Palatos linoleumu nuriedėjo astralinė akis, skeletiniai dažai nudažė sienas rūku. Į Guru Guru kaukolę it bulvės byrėjo skardūs garsai ir dygo žodžiais.

– Jis pabudo! – sušuko Guru Guru Mylimoji.

– Aš buvau koncerte...

– Buvai, buvai... – iš laimės verkė Mylimoji.

Guru Guru nuo galvos nuplėšė ausines ir išgirdo kaip virpa odos skarda, kaip be griuvėsių traška rankos. Kaulus vis dar laužė trenktos mintys. Nepasibaigė prabėgęs gyvenimas, bet širdis jau netroško juodo obelisko.

– Kaip Dravenis?..

– Jau bunda, – džiūgavo Giedrė. – Mes jus saugojome ir dieną ir naktį...

Užsitrenkė medinės komos durys. Guru Guru jau pasiilgo naujų stebuklų. Į aukštą palatos langą beldė pavargęs lietus. Skaidri komos pabaiga. Neįmanoma paprastai numirti.

Vilnius, 2014 m.

--------------------------------------

* Egzorcistas – velnio varinėtojas. XIV a. pab. atsiradęs terminas, liudijantis „šventosios“ inkvizicijos gimimą. Iš tikro šis terminas ir jo praktika nutolo nuo pirminės graikiškojo ἐξορκισμός reikšmės – „priesaikos davimas“. Psichiatrų manymu, „velnio apsėstieji“ tėra psichikos ligoniai. Po XX a. išpopuliarėjusios supopsintos egzorcizmo versijos, ypač 1973 m. pasirodžius filmui „Egzorcistas“ (1977, 1989, 2000, 2004, 2005 m. pasirodė jo tęsiniai ir net TV serialas, kurie pasaulio kinoteatruose uždirbo 661 478 540 JAV dol.), egzorcizmas tapo madingas. Lietuvos ir Lenkijos egzorcistai chtoninę mitologijos būtybę Veliną sutapatino su bibliniu šėtonu, biblinę gyvatę nahaš sutapatino su Žalčiu, uždraudė beveik visą įmanomą roko, metalo ir kitokią muziką bei dar labai daug dalykų.