Šviesaus liūdesio genijus iš... „Volkswagen“ reklamos

„Einu susitikti Upės žmogaus, pasakysiu jam viską, ką galiu apie tai, kaip draudžiama jaustis laisvai. Jei jis pasakos man viską, ką žino apie upės tekėjimą, nemanau, jog tai bus skirta man“. (Nick Drake)

Visi gerai žinome muzikantą, vardu Nickas – tai po dueto su Kylie Minogue išpopuliarėjęs ne tik undergroundo scenoje, bet ir MTV kanale Nickas Cave‘as. Tačiau iki šiol beveik visiškai užmirštas lieka kitas Nikas. Tas, iš kurio patirties, muzikalumo, tekstų skaidrumo sėmėsi ir Nickas Cave‘as, ir gausybė kitų žymių bei mažiau žinomų muzikantų. Tas, kurį kaip savo didžiausią kumyrą įvardija Bradas Pittas ir nesuskaičiuojama daugybė kitų pasaulio garsenybių. Tas, kurio muzika skamba „Volkswagen“ reklamoje (taip, tai – ne pokštas).

Šis žmogus gyveno trumpai – vos 26 metus. Tačiau jį galima drąsiai vadinti šviesaus liūdesio genijumi. Jo vardas – Nickas Drake‘as.

Nepastebėtas talentas

Kaip dažnai (deja) būna gyvenime, kai kurie ypatingi talentai dėl savo kuklumo, uždarumo, intravertiškumo lieka nepastebėti. Panašiai nutiko ir su Nicku Drake‘u. Jis išleido vos tris albumus (gerokai vėliau, po jo mirties, iš neišleistų dainų buvo publikuoti dar keli), kurie tiesiog užburia savo japoniška mono-no aware („liūdnas daiktų grožis“) nuotaika.

Kalbant apie Nicko kūrybos stilistiką, jo albumus iš dalies galėtume pavadinti liūdnu britišku folkroku. Tačiau muzikanto vizija kitokia – jis mąstė ir dainavo apie žmogaus trapumą, mirtingumą, depresiją, kylančią dėl aplinkinio pasaulio, melancholiškai kalbėdavo savo klausytojui apie nepavykusius įsimylėjimus. Ironiška – intravertiškasis N. Drake‘as praėjus nemažai metų po jo mirties tapo stabu.

Nicholas Rodney‘is Drake‘as gimė 1948 metais Rangūne, Birmos sostinėje, iš kurios vėliau tėvai persikėlė į nedidelį Anglijos miestelį Tanworth-in-Arden. Muziką Nickas įsimylėjo dar vaikystėje. Jauno žmogaus talentą atrado bosininkas Ashley‘is Hutchinsas, pareiškęs: „Mane pakerėjo jo balsas, grojimas gitara, dainos. Paklausiau, ar jis nori sėkmės, nes pažinojau prodiuserį – Joe Boydą, – kuris galėjo ta sėkme pasirūpinti“.

20-metis Nickas norėjo: metė universitetą ir pasirašė kontraktą su J. Boydu ir „Island Records“. Debiutinis jo albumas – „Five Leaves Left“ – buvo išleistas 1969-aisiais, kai kūrėjui tebuvo vos 21-eri. Tačiau, nepaisant kerimo grožio dainų, šio albumo nei žurnalistai, nei muzikos vartotojai nepastebėjo. Į „topus“ N. Drake‘as nepapuolė.

Dėl šios nesėkmės Nickas ėmė tiesiog patologiškai vengti koncertuoti „gyvai“ ir per visą savo trumpą gyvenimą neleido nufilmuoti nė vieno jo vaizdo klipo.

Antrasis 1970 metais išleistas Nicko albumas – įdomiai pavadintas „Bryter Layter“ (būtų galima versti „Šviesiau lengviau“, tačiau iškraipytuose žodžiuose regėti N. Drake‘o ironija – šviesu ir lengva būna nedažnai) – buvo mažiau folkinis, jame justi džiazo aranžuočių pėdsakai.

Antrasis kūrėjo albumas sėkmės taip pat nesusilaukė, ir Nickas susirgo gilia depresija, kuri dažnai trukdydavo jam ne tik kurti, bet netgi vaikščioti, šnekėti. Teko pradėti gerti stiprius vaistus. Nicką paliko jo prodiuseris.

Trečiąjį ir paskutinį savo šedevrą, trunkantį vos pusvalandį – „Pink Moon“ (1972) – Nickas įrašė vienas pats, pritardamas sau akustine gitara, naktį sėdėdamas studijoje. Įrašymas truko vos keturias valandas. Tiesa, vėliau buvo įrašyta pianino partija, kurią įgrojo prieš tai muzikantą palikęs jo prodiuseris. Šis albumas – vienas labiausiai sielą apnuoginančių kūrinių roko istorijoje.

Ironiška – titulinis šio albumo kūrinys „Pink Moon“ maždaug po trijų dešimtmečių buvo panaudotas „Volkswagen“ reklamoje.

Paskutiniai N. Drake‘o metai ir paslaptinga mirtis

Paskutinieji dveji Nicko gyvenimo metai buvo itin sunkūs – jam ne vieną dieną ir naktį teko praleisti psichiatrijos ligoninėje. Vieną kartą jis pareiškė, kad daugiau niekada neįsirašinės, nors kartu teigė norėjęs toliau rašyti dainas kitiems.

1974-ųjų lapkričio 26-ąją N. Drake‘as mirė tėvų namuose. Iki šiol neaišku, ar tai – savižudybė. Teismo ekspertai nustatė, kad muzikantas perdozavo migdomųjų, kuriuos vartodavo kasdien, nes jį kankino nemiga.

Po Nicko mirties daug spėliota, kas iš tiesų atsitiko muzikantui, tapusiam vienu įtakingiausių ir originaliausių pasaulyje.

Prodiuseris J. Boydas teigė, kad dėl nesėkmių Nickas nepykdavo, tiesiog kažką pamurmėdavo ir vilkdamas kojas eidavo namo. „Jis visąlaik buvo užsidaręs savyje“, - aiškino fotografas Keithas Morrisas.

Vienoje paskutinių savo dainų – „Juodaakis šuo“ („Black Eyed Dog“) kalbėjo apie depresiją, kuri ėdė jį paskutinius gyvenimo metus. Manoma, kad tai – pranašiška daina.

Nors skrodimas parodė, kad Nickas nusižudė, jo šeima iki šiol tiki, kad muzikantas netyčia perdozavo vaistų.

Dabar Nicko kapas – jo gerbėjų piligrimystės vieta. Išleistas jo dainų, kurias atliko žymūs muzikantai, albumas. Tarp N. Drake‘o gerbėjų – R.E.M. muzikantai, Eltonas Johnas. O minėtasis B.Pittas, 2004 metais pasiėmęs atostogų nuo eilinio filmavimosi, sutiko įgarsinti vienos radijo stoties sukurtą dokumentinę laidą apie Nicko gyvenimą. Muzikantas Beck‘as išleido minialbumą, kuriame perdainavo kelias Nicko dainas.

Dabar Nicko įrašai – retenybė: jo plokštelių kaina siekia beveik tūkstantį litų. 

Priežastis gali būti ši: Nicko muzika šviesiai liūdna, romantiška. Ir kaip jis pats – savotiškai kukli, tarsi vos vos bandanti prisiliesti savo garsais prie šio triukšmingo pasaulio.

Kuklus Nicko kapas miestelyje, kuriame gyveno – Tanworth-in-Arden – papuoštas žodžiais iš jo dainos „Iš ryto“ („From the Morning“): „Dabar mes kylame ir esame visur“ („Now we rise and we are everywhere“).