Meistro sapnas. Pirmasis Dravenio laiškas

... sapnų lygumose surastų snieguotus kalnus ir nepavargę įkoptų į šventas aukštumas, pamatytų pievas, apgaubtas rūko ir sotūs, iš dyko buvimo skintų prisirpusias žemuoges, necivilizuotai derančias nemelioruotuose laukuose. Į jų bankuose pamestas galvas nesutilptų miškingi peizažai, apvalūs akmenis prarastų bulvių skonį ir laužuose atauštų sudegusios valtys. Nuodėguliais perbraižę senus žemėlapius, jie statytų radioaktyvias šventoves mokslo stabams, ir kai apšviestos lazerinių prožektorių, neatpažįstamai, iki siaubo kontūrų, modifikuotų svajos, ir nuo fasoninių batų nukristų žirafų pasagos, jie maldautų, kad astraliniai šienpjoviai nuplautų šventą žolę ir jie pabustų savo lovose...

Guru Guru, žinau, tu gausi mano laišką ir suprasi mano mintis. Koma keičia mąstymą, bet smagu stebėti, kad danguje vis dar mirksi sidabru kaustytos žvaigždės. It popieriniai lėktuvėliai skrenda reaktyviniai debesys, asfaltu ropoja rauplėti autobusai, bet vidaus degimo varikliuose dar nesudegė kelionių troškimas. Aš klaidžioju nežinomu miestu, neturiu pinigų, nemoku kalbos...

Sakoma, medituoti sapne – tai aukščiausias lygis. Kai tik atsisėdu ant žolės kilimo ir sukryžiuoju kojas, iš kažkur ateina sapnų šalies gyventojai ir trukdo man susikaupti. Jie skenuoja mano atmintį ir apsimeta giminėmis, draugais, bet aš greitai perprantu jų gudrybes – tada sapnų šalies gyventojai nuliūsta ir verkia. Kaip kvaila guosti savo proto atspindžius, raminti iliuzinius draugus. Sapne gera ir ramu – nereikia dirbti, rūpintis buitimi, galima nevalgyti ir negerti. Kartais aš skraidau virš miesto, bet neužtrokštu turbinų šachtose, ir atominėse elektrinėse nenusvyra radiacijos pakirsti sparnai. Nebaisus net karas. Į neidentifikuotą rytojų skrenda kulkos, bombos, balistinės raketos. Ramu... Už debesų horizonto sprogsta saugios petardos. Svajonių fejerverkai spalvina angelų sparnus, nenutyla vaikystės šauksmas ir gaudžia paribys baltu ekrano triukšmu. Jau nereikia jokio virtualaus sprendimo, be pastangų ganosi nenufotografuotos karvės ir šoka žalčiai. Asiprengęs rūko rūbais neištirpstu vandenyno gelmėse - tik skandinu, į paslankų kamuolį suvyniotas, liūdnas mintis. Galiu pamiršti viską, galiu viską prisiminti. Tik nežinau, kada pabusiu, o jei nepabusiu – man ir čia gera, galiu gyventi amžinai.

Vilnius, 2014 m.