Postpasaulis. Be filosofijos

Židinyje spragsėjo smalingos malkos. Sausi irklai sėmė žalią arbatą, žaibavo saulėti sausainiai, it varlės kvaksėjo meduoliai ir kriaušės. Kai Guru Guru atsigėrė arbatos, liepsnos šešėlis apvertė stalą, bet nesudužo nei puodeliai, nei lėkštės. Jokio ZEN, jokios ekstremalios išminties. Tik meistras pastebi stebuklingą paprastumą ir tyliai juo žavisi.

- Guru Guru, aš laukiu pilnaties, naktį staugiu vilku. Sunkus metalo skonis - medžioju mintis be ginklo... Žvyrkelio duobėje palaidojau kojas, pavargau stebėti debesis, kalbu apie nieką, ieškau gyvenimo prasmės... Bandau užrašyti mintis, atklydusias nežinia iš kur...

- Draveni, iš liūdnų poetų juokiasi ir lietus, ir vėtra, bet tik ne aš...

Tirpi arbatos ateitis, raiški sienų tyla. Draugai girdėjo stogo juoką - kvatojo čerpės. Ant sienos kabojo veidrodis be veido, apytiksliai tiksėjo senas laikrodis. Stalčiuje slėpėsi tuščias nuotraukų albumas. Slėgė lengva tikrovė. Giedrė atnešė obuolių pyragą.

- Berniukai, aš laukiu sniego...

- Giedre, kai sninga, absurdu dvelkia lietus, be malkų dega žolė. Ant purvinos žemės krenta bejėgė snaigių spalva. Akis užlieja šviežias neono lakas...

- Guru Guru, kodėl atėjai vienas?

- Mylimoji dirba...

- O tu vasaroji mieste? – nusijuokė Giedrė.

- Mane žudo civilizuotas parkas, trapus paltas, apvalios kolonos. Keliai prarado aiškias kryptis... It voras ropoju sienomis...

- Guru Guru, tu kalbi kaip Dravenis, - stebėjosi Giedrė.

- Pavargau nuo diskusijų, žemų filosofijos krantų. Poezijos ežeras gilesnis už tirpstantį Arkties ledą, - prisipažino Guru Guru.

Dravenis tyliai džiūgavo – kaip gera gyventi be filosofijos. Kai stikle vėsta arbata, reikia kalbėti tik apie sniegą.

Vilnius, 2014 m.