Pradžia / Radikaliai
 

Postpasaulis. Dvasia ir materija

Draveni, - kas yra dvasia? Kas yra materija? – paklausė Guru Guru.

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2014 m. Spalio 14 d., 11:03
Skaityta: 59 k.
Be pavadinimo. Mindaugo Peleckio nuotr.
Be pavadinimo. Mindaugo Peleckio nuotr.

- Diskusija apie dvasią ir materiją! Kaip įdomu? Kaip pavojinga, nes galima daug kalbėti ir nieko nepasakyti... Norint samprotauti apie tai, kas yra dvasia, o kas yra materija, reikia ŽINOTI, kas yra dvasia, o kas - materija. Aš nežinau, kas yra materija, o apie dvasią kalbėti dar sunkiau... Manding, ši problema turi būti gvildenama kitu kampu - kas yra TAI, ką čiuopia mūsų jutimai? Mes pažįstame NE realų pasaulį, bet nedideliame smegenų pakaušio plotelyje (2 kubiniai cm) vaizdą, kuris buvo atsiųstas elektrinių signalų.. Visa Visata (ir mes patys) sutelpa į 2 kubinius cm. Guru Guru, ką apie tai manai?

- Va čia ir reikia kelti klausimus - KAS tai? Sufijai kalba apie keturias sielas, teosofai apie septynias... Oi kiek variantų. Wittgenstein* iš karto sakytų: dvasia, materija, siela, - tik žodžiai, bet aš noriu pridėti ir nuo savęs, - tie žodžiai turi aiškias ar daugmaž aiškias etimologijas. Draveni, susimąstyk! Ar Visata plečiasi? Taip. Kas jai trukdo? Gravitacija, sako fizikai. Vadinasi, net milžiniškai Visatai tobulėti trukdo... trauka. Buda buvo teisus, sakydamas, kad prisirišimas, trauka be aukos, meilės yra blogai. Pataisyk mane, jei klystu. Jei Sąmonė yra esminis Visatos elementas, tai gal Gravitacija - esminis antielementas? Kiberžalčio vadovaujamame Postpasaulyje vadovauja Gravitacija, kovojanti zoroastristinę kovą su Sąmone... Blogis ir Gėris tėra tik žodžiai... Bet jų kova reali...

- Guru Guru, Tu išsisukinėji (nors tavo atsakymai labai įdomūs!), todėl paklausiu dar kartą - kas yra TAI, ką čiuopia mūsų jutimai?

- Išsisukinėju, nes mano totemas - Žaltys. Negaliu nutolti nuo savo totemo. Artimiausiu metu manęs laukia nuotykis, ketinu pasinerti į kito totemo jauseną... Gali būti, kad tai bus paukštis, - nykštukas. 

- Guru Guru, man patiko toks atsakymas-išsisukimas, tai toteminis viražas, toteminė patirtis, kuri leidžia patirti TAI, ką čiuopia mūsų jutimai, bet nepasakyti... Žodžių grotos įkalina TAI, todėl TAI lieka neišreikštas ir tuo pačiu nepažintas.

- Toteminė patirtis yra ne tik nedualistinė, pririšdama prie vieno totemo vienu metu, ji tuo pačiu visiškai atriša nuo visko, žmogus patenka į noaide... Tai nėra "kitas pasaulis", nėra ir "šis pasaulis"... TAI - kažkas už žodžių, bet ne suvokimo ribų.

- Guru Guru, labai gerai... tai, ko gero, vienintelis galimas atsakymas...

- Vienintelis atsakymas tikriausiai nėra įmanomas, nes tik Dievas yra Vienas, visa kita - Jo manifestacijos, žodžiai, jų interpretacijos... Taigi, ir visi klausimai / atsakymai tėra Tiesos šukės. 

- Guru Guru, rinksime Tiesos šukes, kol sudėliosime vitražą. Ir ką mes pamatysime?

- „Iš ko juokiatės? Iš savęs!“**

- Guru Guru, pasijuokti iš savęs - tai humoro viršūnė! Ar nebijai pasijuokti iš savęs?

- Ne, nebijau. Tai būtina. O Tu, Draveni?

 

Vilnius, 2014 m.

---------------------------

* Ludwig Josef Johann Wittgenstein – austrų filosofas (1889–1951). Filosofo tikslu jis iškelia kalbos funkcionavimo įvairiose sferose ištyrimą ir aprašymą. Kalbos, kaip „pasaulio veidrodžio“ sąvoką pakeičia požiūris į kalbą, kaip į instrumentą, panaudojamą įvairiausiems tikslas. Į kalbos vartojimą jis žvelgia kaip į tam tikrą „kalbinį žaidimą“, kuriame teiginys laikomas ėjimu. Wittgenstein filosofijos metodas: „(...) nesakyti nieko, išskyrus tai, kas gali būti pasakyta, taigi gamtos mokslų sakinių, taigi to, kas neturi nieko bendro su filosofija, ir tuomet visada, kai kas nors panorėtų pasakyti kažką metafiziška, parodyti jam, kad kai kuriems ženklams savo sakiniuose jis nesuteikė jokios reikšmės. Šis metodas kito nepatenkintų – jis nejaustų, kad mes mokome jį filosofijos – tačiau tai būtų vienintelis griežtai taisyklingas metodas.“ [Tractatus logico-philosophicus. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis. 1995. 112 psl.]

** Чему смеетесь? — Над собою смеетесь! „Ревизор“, Николай Васильевич Гоголь (1809—1852). 

Komentarai