Postpasaulis. Siela

- Meistre, o kas yra substancija? Šis žodis kilęs iš indoeuropiečių prokalbės šaknies *sta-, reiškiančios „stovėti, stotis, būti konkrečioje vietoje“, iš čia ir persiškoji šalį bei būseną reiškianti priesaga -stan. Lotyniškai substantia reiškia „būtis, esmė, materija“, tą patį kaip ir graikų ousia. Vadinasi, jei klausi, ar siela yra tai, kas yra būsena, atsakau: taip. 

- Guru Guru, aš noriu paklausti, ar siela yra kažkas apčiuopiamo, fiksuojamo, turinčio pastovumą, savastį, kažką tokio, kas Ją padaro būtent siela, ne kuo nors kitu. Jei tai būsena - tai Kieno, ar ko būsena? Tai gal siela - tik smegenų būsena?

- Ranka neapčiuopsi, nors kažkas skelbė, kad ji sveria kažkiek gramų (gal apčiuopė?). Bet kas mąsto manyje, „mąstyklė“, neuronų srautai? Turbūt sakysi - sąmonė? O gal - pasąmonė? Ar nesąmonė arba ne-sąmonė? Kas tai? Kodėl reiktų vengi varianto, kad siela - tai tiesiog dar vienas kūnas, tik kitoks, subtilesnės substancijos, materijos? O pastovumo niekur visatoje nėra, viskas kinta. 

- Guru Guru, aš nevengiu jokių variantų. Ar siela - tai „Aš“, Atmanas, amžina ir savarankiška esybė?

- Mano siela - kaip atamanas, visąlaik kovoja su kūnu... 

- Vadinasi, siela priešinga kūnui, jei kūnas - materija, tai siela – „antimaterija“, kitaip sakant, „kažkas“, kas realiai egzistuoja?

- Jei siela būtų antimaterija, žmogus anihiliuotųsi vos gimęs. O gal siela jame atsiranda prieš mirtį ir tada įvyksta anihiliacija, mirtis? Kiekviena problema turi pavardę, kiekvienas „kažkas“ yra tiesiog DAR nežinomas „tai“. Ar iškrypėlis sadistas turi sielą? Ar vaiką mušantis žmogus turi sielą, kad ir kas ji būtų? 

- Guru Guru, pasaulis kyla, atsiranda iš Tavo sąmonės ir grįžta atgal į Tavo sąmonę. Sąmonė – tai veidrodis, kuriame atsispindi pasaulis ir šis atspindis, neatkiriamas nuo veidrodžio.

- Draveni, Dorianas Grėjus buvo tikras, ar tik atspindys?

- Guru Guru, reikia nustatyti, kas yra tikra ir kas iliuzija, holograma, miražas. Ar šis pasaulis tikras? O gal jis tik miražas? Kas mes? Iliuzinės būtybės, klaidžiojančios Dievo sapne? O gal mes sapnuojame savo sapnus? Ar mes pabusime? O gal jau
mes pabudę? O gal viskas banaliai tikra? Ir mes ir pasaulis – tik materija? Ir nieko daugiau nėra?

- Draveni, kiekvieną rytą pabudęs džiaugiuosi, kad esu gyvas, kad turiu Mylimąją, ir tai reiškia, kad gyvenu džiaugsme. Pažvelgęs į veidrodį, matau tą patį. Galbūt Dorianas Grėjus buvo tikras ir vienoje, ir kitoje veidrodžio pusėje? Ir „susidvejino“, nes tiesiog kadaise buvo nelaimingas, o vėliau tapo laimingas? Vienoje veidrodžio pusėje liko praeities nelaimė, kitoje - ateities / dabarties laimė.

Vilnius, 2014 m.