Postpasaulis. Prieš aušrą

Šaligatvius prislėgė sunki tyla. Šlapioms asfalto ausims reikėjo kaustytų batų, lėtų praeivių žingsnių, greitų automobilių.

Naktį lengva pažinti ramybę ir laisvę. Vėjas pustė šviesius nakties sapnus, debesų upėje skendo gotikiniai bažnyčių bokštai. Neišvengiamai artėjo aušra. Iki ryto liko tik vienas tamsos šuolis.

Švarus laikas – tai valanda prieš aušrą. Tada nurimsta mintys ir galima stebėti medžių šakas, kurios pagauna tolimas žvaigždes ir dangus lieka pilkas ir vienišas. Širdyje ir gatvėse neapsakomai tuščia, dabartis nesutelpa į greitas akimirkas, todėl laikas ieško vaiduoklių, per pusę sulenktų dienų.

Ryte tarsi pasibaigia gyvenimas. Arbatoje - saldus auksas. Ištirps vanduo - liks tik dugnas.

**

Šį vakarą Rotušėje - Vienos pokylis. Galigantas pakvietė Giedrę, ir ji sutiko. Kaip galima prieštarauti visagaliam referentui – kaipmat išlėksi iš darbo. Dravenis neprieštaravo, bet širdį persmeigė pavydo geluonis. Tai kas, kad Dravenis buvo poetas. Jie negalėjo savo mylimosios pakviesti į Vienos balių, vikriai suktis ant parketo, puikuotis fraku, ordinais medaliais.

Švelniai dusino ryškus ponių makiažas, lakuotos šukuosenos. Akinančiai blizgėjo kavalierių batai. Akys raibo nuo suknių ir kostiumų. Be galo išdidžiai, prastu, kampuotu žingsniu Galigantas suko valso ratus, dažnokai atsitrenkdamas į šokėjų poras. Giedrei svaigo galva. Mergina gailėjosi atėjusi į balių ir jau ketino pabėgti, bet salėje užgeso šviesos. Tapo pragariškai tamsu.

Lavoninės šviesa suspindo mobilūs telefonų ekranai. Žaibiškai buvo pamintas etiketas. Nedorai praturtėję prasčiokai ir plėšrios damos veržėsi prie durų, bet kelią užtvėrė statūs laiptai. Netekę pusiausvyros šokėjai riedėjo apačion. Galigantas suriko – kažkas užmynė ant ausies. Kilo panika ir sumaištis, nors nebuvo jokių teroristų ir nenukrito aukštos lubos. Visa laimė, nebuvo aukų.

Giedrė apsiverkusi išbėgo į lauką ir pamatė Dravenį stovintį, šalia savo seno Chrysler.

- Tai tu iškrėtei pokštą?

- Ne, ne aš...

Giedrė pažvelgė Draveniui į akis ir suprato, kad jis nemeluoja.

- Kas dabar bus? Mane atleis iš ministerijos ir aš vėl liksiu bedarbe...

- Nemanau...

- Kodėl lauki manęs?

Dravenis apkabino Giedrę.

- Dovanok, aš kalta... Daugiau tavęs nepaliksiu...

 Automobilyje buvo šilta ir jauku.

- Nenoriu namo. Važiuokime pas Guru Guru, - paprašė Giedrė.

Guru Guru nustebino ir prajuokino šis incidentas.

- Panika be užpuolimo. Gal tai naujas elito triukas. Beviltiška pastanga patraukti visuomenės dėmesį. Nenustebsiu, jei prasidės pagalbos rinkliava. Paskambini keturženkliu numeriu, ir paaukoji dviženklį pinigėlį... Stilinga ir gražu... Elitą neišvengimai papiktins nusikalstamas žmonių abejingumas. Paprasti žmonės nepagailės nuskriausto elito ir neaukos pinigų... Artėja neišvengiamos sankcijos – bus didinami mokesčiai, keliamos maisto kainos...

- Važiuokime visi į restoraną, - pasiūlė Guru Guru Mylimoji.

Chrysler sustabdė policija. Pareigūnams talkino Galigantas.

- Suimkite šį tipą. Tai nuožmusis Guru Guru... Jis užpuolė Rotušę...

- Aš pažįstu šį žmogų, - suabejojo vadas.

- Tada suimkite Dravenį! Jis valkata ir poetas.

Pareigūnai nusijuokė.

- Areštuokite panelę Giedrę – ji pabėgo iš baliaus ir mane paliko vieną...

- Apgailestauju, - šypsojosi pareigūnas, - neturiu jokio pagrindo suimti.

- Jie visi girti... Dravenis – gatavas prie vairo! – nepasidavė referentas.

- Atleiskite, turbūt tamsta baliuje padauginote šampano, - pyktelėjo vadas.

Galigantas iki kraujo prikando nuodingą liežuvį ir pasišalino. Nuotaika buvo sugadinta. Liko tik žvėriškas apetitas.

- Draveni, į kinų restoraną, - neva įsakmiu tonu tarė pralinksmėjęs Guru Guru.

Kelią užklojo migla, minčių rūkas, lietus, krentantis ant debesų. Neliko laiko atkurti ką tik praskriejusių įvykių, reanimuoti praeities. Dabartis neturi galo. Keista ir graudu. Bet būtų dar liūdniau, jei žmogaus gyvenimas būtų baigtinis ir fizinė mirtis padėtų riebų tašką.

- Draveni, kodėl kartais norisi išrėkti, rodos, viso pasaulio skausmą? Kodėl begalinė meilė tampa skausmu ir kančia? Edvardo Muncho "Skrik"* - tai postpasaulio simbolis, "kokybės ženklas", tik apverstas, tarsi apverstas kryžius, ant kurio nukryžiavo ne vieną šventą žmogų. Kita vertus, šventųjų nėra, viskas turi savo pasekmes ir priežastis... Meistre, kodėl man taip skauda dėl pasaulio, dėl to, kas prarasta ir galbūt jau nebesusigrąžinama? Ar aš išprotėjau, gal turiu problemų su nervais? Gal pernelyg jautriai viską vertinu? O gal tiesiog esu pernelyg didelis egoistas? 

- Guru Guru, tavo reakcija į pasaulį į adekvati, sergi ne tu - serga pasaulis, ypač Lietuva... Tu myli savo šalį ir negali žiūrėti, kaip viskas griūna, kaip tuštėja kaimai, miesteliai, skursta miestai...

- Europa!? – šūktelėjo Giedrė.

- Argi? Kas mes esame? Guru Guru, tu daug keliavai ir matei, kad nedaroma jokių žingsnių, jokių sprendimų... Viskas juda į duobę... Lietuva - postpasaulio tvirtovė, kurioje viešpatauja melas, apgaulė, korupcija, recesija. Paprasčiausi dalykai neįmanomi. Butas, darbas, maistas skirtas ne MUMS. JIE valdžioje ir visi bejėgiai... Stepheno Kingo** pasaulis... Siaubiakas...

- Draveni, ar MES galim pakeisti šį pasaulį? 

- Guru Guru, neįmanoma ištaisyti, pakeisti, patobulinti pasaulio, reikia keisti save... Protas turi būti tuščias, išlaisvintas (bent 1 valandai), antraip informacija, kaip slibinas praris tave...

- O gal kalta energetika, gal bloga sostinės ir Lietuvos aura, gal mes energetinėje duobėje, minusinėje zonoje, gal mūsų protus nuodija kažkokios anomalijos... – įsiterpė Guru Guru Mylimoji.

- Tautai neleidžiama gyventi, ir neleidžiama numirti... Ir kodėl? – pridūrė Giedrė.

- Mūsų tiltai apšviesti naktį, o dieną po jais randami skenduoliai. Energetikos sektorių valdo tie, kas niekada nemoka už energiją. Geriausias duobes kasė samiai, - pagaudavo bet kokį žvėrį. - aiškino Guru Guru, - Minusas gerai, jei tai nėra "bobutės dovana"***, kurios procentai auga kaip ant mielių. Minusas to negatyvo, kurį kasdien gauname iš pasaulio, būtų labai gerai. Permėje, sako, buvo anomalinė zona, bet argi anomalinė zona nėra patys žmonės? Gamtoje yra stiprių jėga vietų, kaip rašė ir C.C.****, tačiau žmogui suteikta galimybė sukurti kažką gero, ir tai gali tapti stiprios energetikos vietomis - gera nešančiomis labdaringomis (ne "pakazuchai") akcijomis, institucijomis... Afrika seniai būtų turtingiausias žemynas, realiai ji tokia ir yra, tačiau tai vergų, valdomų iš kažkur, regionas, kuriame slypi turtingiausios iškasenos, skirtos karo pramonei, prabangai... Žmogus yra mirtingas, bet godus, deja, godus ne žinių ir meilės, atjautos, o to, ko į grabą nenusineši... Tauta yra vienas žmogus + vienas žmogus ir t. t. Kuo mažiau tų +1 žmonių lieka, tuo mažiau tautos, galiausiai jau per TV regiu lietuvį, kalbantį su ispanišku akcentu, įgytu ne daugiau kaip per 20 metų, ir suprantu, kad tautos beveik nebėra... Mirsime kaip lyviai, tyliai, o gal sunaikins kaip prūsus? Susideginsime, ar mus sudegins? Kodėl? Todėl, kad nebėra pagrindinio kalno, stovėjusio šalia to, ant kurio Gedimino pilis. Jis buvo esminis, tačiau sunaikintas. Vilnius - metafizinis miestas, Lietuvos ir viso regiono širdis, dėl jo net kitos tautos norėjo mūsų šalies, tačiau norint išsaugoti Vilniaus metafiziką, Fluxus***** meno nepakaks... Postpasaulis negali išsaugoti savęs, kaip kad ministerija negali išsitirti savo pačios klaidos, nes tai bus subjektyvu. Postpasauliui reikalingas priežiūros angelas, tas, kuris griežtai žvelgia ir dėlioja figūrėles. Lucifer over London******... 

**

Nieko nėra pastovaus. Viskas kinta. Nereikia nusiminti, jei laikas suranda tave nusiminusį, nustumtą, paniekintą. Iš nakties jau atimtas auksas, todėl gęsta žvakės, sprogsta elektros lemputės. Šalta ugnimi dega paprastas žmogus. Dar nėra dienos. Tik rytas prieš aušrą.

Medinės grindys graužė sienas, degė žvakė, tik nedegė Dravenio rankos. Varnos danguje piešė nematomus ratus. Nutilo išgerta arbatos spalva, baigėsi nupigintų knygų naktis. Liko tik sprangios prisiminimų dulkės. Stalui nereikia smulkaus cukraus. Dravenis pabėgo nuo smėlio laikrodžių, paliko Marso miestus. Jis bijojo tik širdies gaisro ir mėnulio šviesos. Amžinas gyvenimas griovė liūdesio kapus. Ne šį pasaulį atspindi smėlio duobė, mediniai karstai neturi krypties.

Vilnius, 2014 m.

****** Lucifer over London - apokaliptinio neofolko grupės "Current 93" daina ir to paties pavadinimo albumas.

***** Fluxus - labai įdomus menas, kažkodėl pamėgtas "elito".

**** C.C. - Carlosas Castañeda. 

*** "Bobutės dovana" - populiarus būdas žmones paversti skurdžiais.

** Stephenas Kingas - siaubiakų ir kitokios literatūros gyvasis klasikas. 

* "Skrik" - norv. "Šauksmas", norvegų dailininko simbolisto Edvardo Muncho šedevras, atspindintis žmonijos neviltį. 2012 m. „Šauksmas“ buvo parduotas aukcione už 120 mln. JAV dolerių.