"Ar dabar ir rašytojai turėtų bijoti rašyti, ką nori?"

Ne taip seniai vienoje TV laidoje kalbėjęs filosofas S. Žižekas labai tiksliai įvardijo totalitarinės demokratijos problemą: joje „laisvė“ tampa kankinimo įrankiu. Kiekvienai problemai spręsti pasitelkiamas „ekspertas“, paruoštas ir apdorotas kokio nors bukapročius ruošiančio universiteto. Tuomet joks žmogus nėra laisvas, nes ekspertai tėra vienmačiai spektaklio visuomenės robotukai. Taip sukuriama uždara sistema, niekuo nesiskirianti nuo bet kokio autoritarinio rėžimo, kuriame tik maža žmonių grupė sprendžia svarbiausius klausimus. Nes joks žmogus, neturintis aukščiausio politinės galios, negali spręsti net savo paties gyvenimo klausimų. Tu taip pat filosofas, todėl supranti, jog vienas neva nereikšmingas knygos uždraudimas (ne taip seniai buvo uždrausta knyga apie vyną, kurią visa akademinė visuomenė laiko nuostabiu darbu), vienas „pinigų atėmimas“ nėra tik vienas atvejis, o simptomas, kuris rodo, kur link juda Ideologinis Valstybės Aparatas. Kaip manai, kam Lietuvoje yra naudinga drausti knygas, apskritai, laisvą žodį? Ar įžvelgi čia tik biurokratijos bukaprotiškumą, ar tai sąmoningas politinis žaidimas, kurį galime pavadinti „Išnaikink laisvai mąstančius ir visi mąstys, kaip tu nori“.

Skandalas su „WikiLeaks“ jau ir neva labai liberaliuose Vakaruose turėjo priversti sunerimti visus, kam svarbi laisvė ir laisvas žodis. J. Assange‘as sulaukė absurdiškiausio lygio inscenizuotų kaltinimų. Panašu, kad greičiausiai jis atsidurs kalėjime. Bet Lietuvoje „WikiLeaks“ netapo tokiu mėgstamu reiškiniu, kokia, tarkim, yra atvirai despotizmą demonstruojanti Mūsų Visų Motina. Ir jeigu pasaulyje kyla protestų ir piketų bangos prieš vyriausybių draudimus, tai lietuviai ramiai susitaiko su jiems primetamu jungu. Kas tai tavo manymu – vergystės kompleksas iš praeities ar taip ir neišugdytų laisvės vertybių dabartinėje visuomenėje pasėka?

Vienas lietuvių filosofas yra sakęs, kad nebūna nedramatiškos laisvės. Mokykloje vaikai kvailinami ir mokomi paklusnumo. Tai paslepiama po tokiomis vertybėmis kaip pilietiškumas. Pagalvokim, ką tai reiškia? Pilietiškumas turėtų reikšti politiškai aktyvų pilietį, bet ar politiškai aktyvus pilietis nėra tas, kuris ne mokosi ir paklūsta, o tas kuris renkasi maištą? Kas iš tokio pilietiškumo, kuris linksi į taktą esamai (net jei tai būtų rojus) tvarkai? Tai jau nėra pilietiškumas. Tai paprasčiausias paklusnumas. Turint omeny, kad rojus neįmanomas, atsakyk: kaip nutiko, kad tavyje vis tik šiai valstybei nepavyko sunaikinti laisvo žmogaus? Ar tokios „dramos“ kaip cenzūra nekelia minčių, kad reikia kuo greičiau bėgti iš Lietuvos?

Kas yra teisingumas Lietuvoje, visi žino, nes rašiau apie tai straipsnį, – tai neteisybė. Pedofilinės paranojos apsėsta teisėja gali nebaudžiama daryti ką nori, nes „ji yra Teisė“. Prezidentė tam pritaria. Turime paradoksalią ir bent jau man įdomią situaciją, kai aplinkiniais keliais, be tiesioginio teroro, bandoma iš naujo išardyti net iliuziją apie laisvos valstybės pamatus. Tu, žinau, esi tas žmogus, kuris myli ir gerbia savo kraštą. Bet ar dabar, kai tiesiogiai susidūrei su neteisybe, nepakito ir tavo vertybinė skalė? Turiu omeny, ką manai apie Lietuvą? Ar norėtum, kad čia gyventų tavo vaikai?

Iš mano klausimų gali atrodyti, kad labai pykstu apie Lietuvos valstybės ir esu labai nepatenkintas padėtimi šalyje. Tai naudinga populistams, kurie neabejotinai laimės kitus Seimo rinkimus. Turėsim pirmąją istorijoje atvirai prorusišką Vyriausybę. Skaldymas ir žmonių kiršinimas vyksta visais įmanomais lygiais. Net Kovo 11 – oji spaudos buvo paversta Neapykantos kurstymo diena. Nepasiduokime šitai užsakytai muzikai. Kaip manai, kokios yra kovos priemonės prieš okupaciją, kai okupantas yra čia, Lietuvoje, kai jis sėdi savo patogiame biure ir jam nusispjaut į vertybes. Jis parduotų bet ką, kad tik gerai sumokėtų. Kitaip sakant, kaip kovoti su anoniminiu okupantu? Juk tai pats tobuliausias trockistinis metodas užvaldyti kitą šalį. Ir visai nesvarbu, kad okupantas gali būti taip pat Lietuvos Respublikos pilietis, nes kova yra ne tarp rasių, klasių ir tautybių, o tarp galios jėgų? Čia net norėčiau sakyti marksistiškai – gamybinių jėgų, nes turbūt mažai kas abejoja, kokios gamybinės jėgos valdo Lietuvą. Taigi, kaip kovoti?

Tavo atveju galime paviešinti už knygos finansavimo atėmimą atsakingą asmenį. Čia tavo teisė rinktis ir tavo atsakomybė. Šis žmogus, aišku, visais būdais neigtų, kad siekė kokių nors blogų tikslų. Tiek D. Carnegie‘is, tiek S. Žižekas čia pasakytų tą patį: tas žmogus tikrai tiki, kad elgiasi teisingai. Neseniai net išgirdau terminą kognityvinis disonansas. Čia jis puikiai tinka: logiškai mąstant, bet koks knygų draudimas yra nepateisinamas, net jei tai „Šėtono biblija“, nes jeigu imame rūšiuoti, neišvengiamai tenka teigti, kad tai jau ne liaudies valdžia, o kažkas kita. Bet čia didysis filosofinis klausimas – kaip nepažeidžiant laisvės ir demokratijos idėjų taikyti draudimus, kaip tu manai?

Esu ne kartą diskutavęs su konservatyvių pažiūrų žmonėmis. Ir net labai rimtai diskutavęs. Padėtis, turiu pasakyti, yra bloga tuo, kad jokie logiški argumentai neįtikina, jog M. Foucault buvo teisus: „Kalėjimas sukuria nusikaltimą“. Galiu vardinti laimingiausias pasaulyje šalis, kuriose ir daugiausia laisvės (tarkim, Šveicarija), galiu vardinti šalis, kuriuose narkotikų draudimai mažiausi ir vartojimas dėl to tik sumažėjo (tarkim, Portugalija), galima kalbėti apie JAV istoriją ir tai, kad jos fenomenas yra laisvės pasekmė. Tačiau žmonės vis tiek sako tą patį: bet jau mūsų visuomenei tai toli iki „sąmoningų“ žmonių visuomenės, todėl pirma – sukurkime draudimus, o po to būsim sąmoningi ir jau patys nenorėsim laužyti draudimų. Nes užteks vergiško gyvenimo. Pasitelksiu sau pažįstamus pavyzdžius, nes šiaip jau šiukšlėm nesidomiu, man geriausiai tai atspindi Algio Greitai pavyzdys: sotus ir šlamštu apsirūpinęs buržujus nenori, kad koks nors valkata išbristų iš liūno, jis nenori ir to, kad kas nors keltų grėsmę jo kiauliškam gyvenimui, jis nenori nieko, tik ėsti, dulkintis ir rodyti savo šlykštų snukį per TV. Šaržuoju, bet juk V. Putinas ir A. Lukašenka taip pat demokratai, patriotai ir juos dažniausiai rodo per televizorių. Kaip, tavo manymu, pasakyti ir paaiškinti žmonėms (seniai praradau iliuzijas tai padaryti), kad jie suprastų, jog be laisvės jų gyvenimas neturi jokios, nė mažiausios prasmės?

Ar tau laisvė yra vertybė? Kas ji tau yra?

Pabaigai gal vis dėlto pasidžiaukime, kad dar esi laisvas ir gali atsakyti į klausimus, na, o ir apsidrauskim - jeigu dėl to, kad rašai Ideologiniams Valstybėms Aparatams nepriimtinus dalykus, atsidursi už grotų, nenusimink ir prisimink visus kalėjime sėdėjusius rašytojus. Ypač rekomenduoju pažiūrėti filmą apie Oscarą Wilde‘ą, kai teisme jo klausė, kodėl jis aprašo „moraliai blogus dalykus“ (tu esi kaltinamas tuo pačiu), jis ramiai atsakė, kad jokia idėja ar mintis nėra bloga, jei skatina mąstyti. Bet tai supranta tik genijai. Debilai nekelia grėsmės jokiam režimui.

2012 03 27