Postpasaulis. Įėjimas

- Ką renkiesi, Meistre?

- Guru Guru, tu juk žinai, kad seniai pasirinkau kelią Nušvitimo link.

- O gal jau seniai esi nušvitęs, bet pats to nesuvoki? Pažvelk... Kai tari žodžius „satoris“arba „samsara“, daugelis į tai nė nereaguoja – jiems nesvarbu.

- Ne, tikrai nesu nušvitęs. Gal tai jie – nušvitę, gal šie žodžiai jiems kaip „kojinės“, „kiaušinienė“?

- Meistre Draveni, postpasaulyje viskas įmanoma, ypač, kai to nori sąmonė. Nesvarbu, sujaukta ar tyra, svarbiausia, kad noras būtų stiprus kaip pas kokį Mr. Crowley.

- Tuomet atsakyk, Guru Guru, kodėl taip mėgsti dialogus? Nejau tikrai manai, kad juose gimsta tiesa?

- Niekas negimsta, niekas nemiršta. Ir dialogų nėra. Žodžiai – tik vitgenšteiniškas liūto tylėjimas, išreikštas tam tikrais simboliais. Mes bendraujame, nes negalime nebendrauti.

- Vadinasi, jei tuojau pat nustotume bendrauti, dingtų ir postpasaulis?

- Ne.

- Kodėl?

- Meistre, postpasaulis gimdo save begaline spirale besisukdamas aplink Pasaulio Medį. Jis neturi pabaigos. Sako, būta išminčių (kažkodėl visi bando suskaičiuoti juos, – dažniausiai pasiklysta ties skaičiumi 12), kurie suvokė, kas yra toji spiralė, kaip iš jos išsisukti. Tačiau visi kvantai turi sukinius, yra sukti, ir galutinai susuko galvas tiems, kas bandė apie tai mąstyti.

- Einu medituot, Guru Guru.

- Na, ir eik, Meistre. Nes atsakymą jau gavai. Dabar belieka, kad meditacijoje atrastumei klausimą, kurį tau pateikiau. 

Postgatvė postrajone postmieste postvalstybėje postpasaulyje, 2014 m.