Postpasaulis. Laiko svėrėjas

Galbūt įvyko kažkas, ko niekada nebuvo... Vėjas atkėlė užrakintas duris. Į kambarį įžengė Juodasis laiškanešys, Žiurkius, blogietis, demonas.

- Mesire, džiugu Jus matyti, sėskitės prie stalo, vaišinkitės, - mandagiai pasiūlė Dravenis.

- Ačiū, vaikučiai... Atvykau su reikalu, - sugirgždėjo Žiurkius, - pradėsiu be įžangų, be reveransų ir komplimentų... Man pabodo būti geru, nes tai prieštarauja mano prigimčiai...

- Manau, šią skriaudą galima ištaisyti, - ironizavo Guru Guru.

- Daugiau nebus klaidų – būsiu piktas ir nepalenkiamas... Bet su jumis norėčiau išsiskirti draugiškai ir niekada daugiau nesusitikti...

- Mesire, būsiu nemandagus, bet mus taip pat slegia Jūsų draugija, - diplomatiškai antrino Dravenis.

- Džiugu, kad sutapo mūsų tikslai. Mes turime prasilenkti laike, - paaiškino Žiurkius, - mūsų egzistenciją turi skirti bent viena būties akimirka... Guru Guru siūlykite projektą.

- Kosmosas... - leptelėjo Dravenis.

- Neblogai... Galiu jums pasiūlyti erdvėlaivį. Į žemę sugrįšite jau kitame laike.

- Įtartinas dosnumas, - abejojo Guru Guru.

- Nebūčiau velnias, jei siūlyčiau lengvą iškylą, pikniką, pasivaikščiojimą parku...

- Belieka tik pritarti, - abejojo Guru Guru.

- Nėra kitos išeities... Susutiksime pragare!

Juodasis laiškanešys manieringai nusilenkė ir dingo. Lauke kilo didžiulis triukšmas. Guru Guru ir jo draugai vilkėjo keistus kombinezonus, o kieme riogsojo didžiulė skraidanti lėkštė. Erdvėlaivį saugojo energetinis skydas. Smalsuolių minia dūzgė kaip musės prie stiklo.

Atvažiavo policija, ugniagesiai, kariškiai. Miniai buvo liepta skirstytis. Juodais drabužiai vilkintys vyrukai sučiupo TV reporterį, sudaužė jo kamerą ir nutempė į automobilį.

- Kaip mes pateksime į erdvėlaivį? – pašiurpo Giedrė.

- Jūs turbūt nežiūrite fantastinių filmukų... Mes teleportuosimės, štai ir visa gudrybė. - paaiškino Guru Guru, - Kompiuteri, kalba kapitonas. Paimkite mus tuojau pat.

- Klausau, kapitone! – suskambo šaltas moteriškas balsas.

Po teleportacijos draugai pateko į tą patį Dravenio kambarį. Jokių kosminių kombinezonų. Kiemas buvo tuščias. Jokio erdvėlaivio, jokios sumaišties.

- Prieš teleportaciją aš užfiksavau laiką. Buvo lygiai dvi... – tarė Guru Guru.

- Dabar be penkių dvi... Mes grįžome anksčiau, - patikslino Giedrė.

- Puiku, nereikės ilgai laukti, - tarė Guru Guru.

- Ko laukti? – nustebo Giedrė.

- Laiko... – pakraupo Dravenis.

Pagaliau senas laikrodis išmušė dvi valandas. Kambarį užliejo triukšmo banga. Kažkas išlaužė duris. Į kambarį įsiveržė ginkluoti vyrukai.

- Kompiuteri, paimkite mus ir tuoj pat! – šūktelėjo Guru Guru.

- Klausau, kapitone!

Šį kartą draugai atsidūrė erdvėlaivyje. Reikia skristi. Bet kur? Guru Guru pasijuto cirko artistu, fokusininku, žonglieriumi. Ant savo pečių jis laikė trapų, stiklinį erdvėlaivį. Gal Guru Guru prislėgė neprognozuojamų įvykių masė, o gal išsekino kelionė laiku? Penkios poslinkio minutės pakeitė visą jo gyvenimą. Absurdiška situacija atvėrė ne tik akis, bet ir nutiesė nematomą lyną virš įvykių bedugnės.

Apačioje tamsa. Verkė laikas, žiūrėdamas į kreivą veidrodį. Guru Guru pradėjo kvatoti, nes suprato, kad laikas - sunkus. Senatvėje vos pavelki kojas...

- Skriskime kur nors! – nekantravo Guru Guru Mylimoji.

- Neskrisime niekur! Tai kvaila! Man pabodo Mesiro spektaklis, – piktinosi Guru Guru.

- Bet „žiūrovai“ sužavėti ir laukia, kada mus pričiups, susprogdins ar išmontuos... Nenoriu atsidurti 51 zonoje, - nervinosi Dravenis.

- Guru Guru, tu kapitonas! – priminė Giedrė.

- Gerai, būsiu kapitonu! Skrendame! Kompiuteri, kryptis - Svarstyklių žvaigždynas.

- Kodėl pasirinkai šią kryptį? – nudžiugo Dravenis.

- Aš noriu pasverti laiką, - paaiškino Guru Guru.

Guru Guru stovėjo smėlio dėžėje. Jis sugrįžo į vaikystę, į stebuklingą pasakų pasaulį. Kaip miela – jis erdvėlaivio kapitonas, o kiemo vaikai - jo įgulos nariai. Guru Guru pasipiktino: Dravenis atėmė jo lėktuvą ir nulaužė sparną, o Giedrė nuvertė jo kibirėlį. Staiga Guru Guru pastebėjo mergaitę, kuri stovėjo šalia smėlio dėžės.

- Koks tavo vardas? – paklausė kapitonas.

- Nesakysiu... – paraudo mergaitė.

Guru Guru pajuto, kad ši mergaitė – tai jo Mylimoji.

Prie smėlio dėžės atėjo senukas. Jis nešė didžiulį rudą katiną.

- Noriu kačiuko! – sušuko Giedrė.

- Šis katinas labai senas. Aš jį nufotografavau 1880 metais. Jeigu aš katiną jums atiduosiu, jis numirs.

- Kas tu toks? – nustebo Guru Guru.

- Aš Laiko svėrėjas, - nusišypsojo senukas.

- Ne, tu Juodasis laiškanešys!

Dingo vaikystė, smėlio dėžė ir anomalija. Guru Guru pašoko nuo kėdės, bet batas užkliuvo už stalo kojos. Guru Guru susverdėjo, bet nenukrito ir skubiai pribėgo prie lango:

- Ko ieškai? – paklausė Dravenis.

- Laiko... Kiek dabar valandų?

- Be penkių minučių dvi, - pasakė Guru Guru Mylimoji, - kas atsitiko?

- Reikia palaukti penkias minutes, - paaiškino Guru Guru, - tada viską ir papasakosiu... O dabar, kad neprailgtų laikas, pasakykite: ar galima išeiti už laiko ribų?

- Būti ne laike, tai reiškia būti ne praeityje, ne dabartyje ir ne ateityje? – patikslino Dravenis.

- Nesupratai... - nuliūdo Guru Guru.

- Supratau, - atkirto Dravenis, - išeiti už laiko ribų – tai reiškia būto Švariame laike, Nirvanoje...

Suskambo sieninis laikrodis ir nieko neįvyko. Guru Guru labai patenkintas pasakė:

- Laikrodis muša valandas...

- Ar joms skauda? – paklausė Giedrė.

- Skauda ne valandoms, bet žmonėms, - paaiškino Guru Guru, - na, ką vaikučiai, metas keliauti namo.

- Guru Guru, tu žadėjai mums kažką papasakoti, - nepasidavė Dravenis.

- Aš jau papasakojau...

Vilnius, 2014 m.