Postpasaulis. Meilė

Daug žmonių, daug klevo lapų – nieko neslepia dangus. Dravenis susimąstęs slinko gatve. Jį slėgė neiššifruoti klevų laiškai. Reikia paklausti Guru Guru:

- Ar egzistuoja tokia sentencija, kuri būtų nei teisinga, nei melaginga?

- Taip... Ne... Koks žodis pasakytų ir „taip“, ir „ne“? – samprotavo Guru Guru, - toks žodis būtų aukščiau teigimo ir neigimo, gėrio ir blogio... Toks žodis būtų absoliutus...

- Ant klevo lapo užrašytas šis žodis... – tyliai suburbėjo Dravenis.

- Ant klevo lapo? – sukluso Guru Guru.

- Paklausiu aiškiau: ar Nirvana – tai laisvė, ar išsilaisvinimas?

- Kam man Nirvana, jei aš nesu patekęs į nelaisvę? Kam man laisvė, jei esu Nirvanoje? – nusijuokė Guru Guru.

- Guru Guru, kur tu dabar esi?

- Esu? Kodėl esu? Draveni, iš ko tu nusprendei, kad aš apskritai esu?

- Iš klevo lapo... Jei nėra jokio „tavęs“, kas tada mato, girdi, jaučia?

- Šiais laikais (kaip, ko gero, ir visada, nes juk nieko nauja po saule) niekas nemato, negirdi, nejaučia...

Į kambarį pro atvirą langą įskrido klevo lapas. Tiesiai į Guru Guru rankas. Dravenis nė kiek neabejojo, kad Guru Guru perskaitė paslaptingą sentenciją, bet paklausti nedrįso.

- Gal reikia šį lapą sudeginti? Reikia išsaugoti paslaptį... Garsūs poetais sudegina savo eiles...

- Draveni, „rankraščiai nedega“, – sakė Volandas. Kam tuomet juos rašyti? Žodinė transliacija, perdava gyvuoja tūkstančius metų, atmintinai mokantieji genialius, šventus tekstus gerbiami, o popierius yra tiesiog popierius... Net ir pinigai yra popierius, nors ir „valdo pasaulį“.

- Postpasaulį, - patikslino Dravenis.

Guru Guru nutilo. Kažką mąstė. Dravenis tylėjo ir laukė.

- Nunešiu šį lapą savo Mylimajai... – pagaliau prabilo Guru Guru.

- Kas parašyta ant šio lapo? – neiškentė Dravenis.

- Įspėki!

- Tik vienas žodis...

- Teisingai, ir koks jis?

- Meilė, - nė kiek nesuabejojęs atsakė Dravenis.

Vilnius, 2014 m.