Postpasaulis. Kitoks draugas

Aukšta tvora užkalė medžių akis. Negalima žiūrėti į mišką. Ant purvino šaligatvio nukrito žvali Guru Guru nuotaika. It slidus parketas svyravo grindinio plytelės. Guru Guru stebėjo kaip skersgatviai tramdo pėsčiuosius, kaip mąstymą riboja kvadratinė namų tiesa.

Reklaminis halogeno žvilgsnis neturi atstumo. Nereikia niekur eiti. Kavinė čia pat. Ne išeitis arbatos stiklinė. Sunku blaivėti blaivam. Nelauktai prie stalelio prisėdo Juodasis laiškanešys.

- Postpasaulyje aš prarandu galias, tampu ne blogiečiu, bet klounu... Postpasaulyje aš – niekas, nulis. Postpasaulis ignoruoja vertybes ir blogiui nelieka vietos...

- Tu nori pasakyti, kad postpasaulis pakilo virš blogio ir gėrio? – susidomėjo Guru Guru.

- Nereikia ironijos, - nė kiek nesutriko Žiurkius, - postpasaulis – tai farsas, čia nėra jokių idealų, siekių, svajonių... Aš čia bereikalingas...

- Tikslas pasiektas? – šaipėsi Guru Guru.

- Mano tikslas ne nugalėti gėrį, bet kovoti su juo, stimuliuoti žmogaus galias, skatinti progresą, - prisipažino Juodasis laiškanešys, - postpasaulis yra kvailas, neįdomus, nuobodus. Tai parazitų erdvė, tai Jų teritorija...

- Kas tie Jie?

- Tai žmonės turintys valdžią ir vedantys pasaulį į bedugnę, į susinaikinimą...

- Baisu...

- Lėkšta, - patikslino Žiurkius.

- Tai mes dabar draugai?

- Sąjungininkai...

Bare skambėjo bejausmė, ledinė muzika. Uždara postpasaulio erdvė, beribė proto dykuma. Postdizaineriai kuria saugią buitį ir mato tik dešimtąją dalį miesto. O gal elito yra daugiau?

Užmūryti akių langai. Tvirta reklama slepiasi stikle. Nėra dangaus, tik bespalviai debesų taškai. Ant troleibusų auga kompiuterinė žolė. Tuščia. Į vitriną krenta veidas, dūžta kaukė, linoleumu rieda sintetinė akis. Plastmasinė estetika. Skeletiniai dažai piešia patiklių šypsenų peizažus.

Viela ir rūkas. Stulpai. Sekli žibintų tamsa. Į kaukolę byra sudygusios vinys. Truputį šiurpu – svyruoja prie dangaus neprikalti dangorėžių stogai. Virpa debesų skarda, be griuvėsių dūžta viltys.

Ant sausos šakos kabo sena vilčių kilpa. Vėlu užtrokšti rūgščiame rūke, paskęsti purvinoje upėje. Už nematomos laiko sienos – stiklinis šuolio kirtiklis. Nėra aplinkkelių į šviesą. Nėra išlaisvinančių žinių. Sunku nešti lengvą svajonių lagaminą.

Guru Guru mieste beviltiškai ieškojo pasprukusių vaikystės dienų. Tikras kelias – tai aklavietė, neįveikiama minčių siena. Kai vienatvė atkelia sunkias duris, ateina nieko nežinantis mokytojas ir griauna racionalų protą.

Bet kur, 2014 m.