Turbūt ne

Gyvenimas susideda iš akimirkų. Jos limpa, siūbuoja ant blakstienų, apsivynioja aplink kiekvieną plauką, kiekvieną kylančios saulės spindulį. Ir dabar jau žinau, jei kažkas dar gali tave įskaudint, tu esi gyvas.

Ir kai esi toj akimirkoj, kažkur apie antrą valandą nakties, kažkur žiburiuojant Jerevano šviesoms, apsuptas žmonių, kurių greičiausiai niekada nebesutiksi, bet kažkokio stebuklo ir amžino vertybių traukos dėsnio dėka, pasitiki jais iki begalybės. Seki jiems iš paskos žinodamas, jog gyvenimas pilnas sprendimų, kuriais arba augam, arba liekam saugioj komforto zonoj. Tu jauti, kaip kvėpuoji, jauti, kaip garuoja per dieną įkaitus žemė. Kvėpuoji amžinais cigarečių dūmais ir girdi, kai laša taip pat amžinai sugedęs oro kondicionierius. Tu žinai, kad esi čia, kad suvoktum savo šviesą, net jei žinai, kad tavo šešįlis visada su tavimi.

Dabar jau taip labai gerai žinau, kad esi pats gražiausias, kai esi labiausiai pažeidžiamas. Ir reikia labai daug drąsos prieiti prie savęs butent tokio. Prieiti, apkabinti ir palinkėti niekada nepamišti to jausmo. Stebuklai yra labai atsakingas reikalas. Stebuklai pažadina. Jie parodo, kaip iš giliausių randų užauga gražiausios akimirkos, drąsiausi žodžiai, ramybė bei tikėjimas nebūtu.

Labai ilgai svarsčiau, kaip galima apie visa tai parašyti. Kaip galima aprašyti karštį, kuris degina, apie žmones, kurie moko tavęs kuklumo, vardus, sausakimšus autobusus, kalnus, žvaigždes, benamius šunis, mažyčius kavos puodelius, dienas, besipaigiančias paryčiais, visas sutiktųjų istorijas bei ramybės trupinius. Turbūt ne.