Būti žurnalistu

Yra kelios progos, kurių paskatintas nusprendžiau pasidalyti su Jumis savo apmąstymais, ką Lietuvoje ir pasaulyje, ypač nelabai demokratiniame, reiškia būti žurnalistu. Pirma, iki šiol esu žurnalistas idealistas ir tikiu, kad žurnalistai vis dar gali, ne tik turi būti demokratijos „sarginiais šunimis“ (angl. watchdogs), kaip mane mokė dar pirmame kurse prieš du dešimtmečius, o ne parsidavėliais skunkais, nors tai labai nelengva dėl daugelio priežasčių, kurios galėtų būti kito rašinio tema.

Antra – spalio 12-ąją minėsime žurnalisto Vito Lingio nužudymo 21-ąsias metines. Jis ir „Lietuvos aido“ žurnalistas Kęstutis Žičkus, paslaptingomis aplinkybėmis žuvęs 1996-aisiais, - atrodo, ačiū Dievui, Lietuvoje kol kas vieninteliai, kurie buvo „padėti į vietą“, nes per daug žinojo, kalbėjo, „lindo, kur nereikia“.

Trečia priežastis – pasaulyje vis daugėja nužudytų, besislapstančių nuo slaptųjų tarnybų žurnalistų (kaip Glennas Greenwaldas). 2014 m. jau nužudyta 50 žurnalistų, 2013 m. jų žuvo 77, 2012 m. - net 88 (http://en.rsf.org/press-freedom-barometer-journalists-killed.html?annee=2012). Kasmet keliasdešimt žurnalistų netenka gyvybės... 

Vadinasi, maždaug kas keturias penkias dienas pasaulyje nužudomas žurnalistas.

Bet cinikai pasakytų, kad statistika yra tik statistika. Ar realiai iš tiesų žurnalistu būti pavojinga? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia pasirinkti, kokiu žurnalistu norime būti. Jei „skunku“, parsidavėliu – tada galima blogiausiu atveju tikėtis nebent konkurento spyrio į užpakalį. Jei paparacu, bulvariniu melagėliu – smūgio į žandikaulį. Tačiau tai – tik gėlytės, tai nėra tikroji žurnalistika.

Geras žurnalistas – miręs žurnalistas (turbūt tas pats pasakytina apie slaptuosius agentus). Ne veltui, matyt, 1995-aisiais Maskvoje nušautas Vladislavas Listjevas, o 2004 m. – žurnalo „Forbes“ rusiškos versijos redaktorius Paulas Chlebnikovas.

Geras žurnalistas, deja, turi kapstytis pačiame „kvapniausiame“ mėšle. Tokiame, į kurį lindo legendinio serialo „Aštuonkojis“ amžiną atilsį komisaras Katanis (vis tiek buvo nužudytas), išnarpliojęs korupcijos voratinklį.

Arba lįsti po kulkomis. Dėl garbės ir pinigų? Taip, neretai. Visgi net jei ir taip, gerbiu tokius žmones (prisiminkite Oliverio Stone‘o filmą „Salvadoras“), juose vis tiek turi būti donkichotiška ugnelė.

Pagrindinės demokratijos „sarginių šunų“ žudymo priežastys – politika ir korupcija (84 proc.), taip pat karas (53 proc.; panašu, kad politika, korupcija ir karas itin glaudžiai susiję; http://cpj.org/killed/2013/). 

Galbūt žurnalistas – ne pati pavojingiausia profesija. Sunku kareiviams, šachtininkams, dangoraižių langų valytojams, toli į jūrą plaukiantiems žvejams, stogdengiams, gaisrininkams, pilotams. Tačiau jų kitokia misija. Bent jau bus tol, kol ja kažkas dar tikės.

Kol paskutinis žurnalistas neištars panašiai kaip 1995-aisiais žymus velsietis kino režisierius Peteris Greenaway‘us: „Kinas mirė“.