Siurrealistinė postpasaulio panorama

Prieš tolimą kelionę išblyško lubos, o sienos spindėjo violetine spalva, kurią galima stebėti, kai subręsta naktis ir stalinė lempa palaimingai siurbia aksominę tamsą. Nurimo pamiršta diena, bet nesitraukė chaotiškos mintys, jos rikiavosi prie sienos ir laukė, kada bus sušaudytos, paneigtos, ištrintos iš atminties. Nesulaukusios linčo teismo, mintys pavirto geometrinėmis figūromis. Nurimo protas. Tamsa atrišo rankas, pajudėjo pieštukas. Balti lapai pražydo grafito eilėmis. Mylimajai. Guru Guru buvo beveik sufijus. Mylimoji tapo kelrode žvaigžde, Aušrine. Be Mylimosios, be širdies damos, Guru Guru jautėsi bejėgis. Mylimoji – tai kelias į Meilę, į Dievą.

Pavargo naktis. Guru Guru užvaldė saldus miegas. Guru Guru sapnavo, kad jam užaugo didžiuliai sparnai ir jis it erelis Garuda pakilo į dangų. Aukštai, aukštai... Širdį užliejo palaimos banga... Kai Guru Guru pabudo, diena jau buvo įpusėjusi. Mylimoji išėjo į darbą. Guru Guru pasijuto vienišas, tiksliau – sutrikęs, apimtas sunkiai paaiškinamo liūdesio, nežinomybės. Neišvengimai artėjo permainos, didžiuliai, lemtingi pokyčiai. Guru Guru pajuto postpasaulio dvelksmą.

Guru Guru išslinko į lauką. Niekas nepasikeitė. Priemiesčio gatvė buvo ta pati, pasiruošusi bet kam – bomboms, tankų atakai, renovacijai, dangoraižių šturmui. Guru Guru neabejojo, kad priemiestis amžinas, nes jis tarsi sarginis šuo saugo miestą. Niekas negali įžengti į Gedimino prospektą be priemiesčio leidimo.

Guru Guru aplankė Dravenį. Pribaigtas gatvės muštynių, Dravenis leisgyvis gulėjo ant sofos ir gėrė žaliąją arbatą. Giedrė pamačiusi Guru Guru pravirko:

- Dravenis nesugeba suaugti, surimtėti ir nuolat ieško nuotykių...

- Juodasis laiškanešys užpuolė Dravenį... – paaiškino Guru Guru.

- Ačiū, tau, jei nebūtum sustabdęs kovos, Dravenis dabar gulėtų karste... – padėkojo Giedrė.

- Draveni, ar tu jauti bręstančius pokyčius, naujos epochos, postpasaulio dvelksmą? – paklausė Guru Guru.

- Būk tikras, jaučiu... Guliu neįvertintas, sumuštas ir visų pamirštas... Neverta nei stebėtis, nei piktintis. Postpasaulyje viskas įgyja kitokią prasmę. Daiktai, įvykiai, tarsi tie patys, bet jie vertinami kitaip. Kitaip suprantama religija, mokslas, bet kas... Postpasaulyje jaučiama kitaip. Kitaip klausoma muzikos, kitaip geriama, kitaip valgoma... – aiškino Dravenis.

- Bet juk žmogus tas pats... – abejojo Guru Guru.

- Ir tas pats ir jau kitas, pakeistas, modifikuotas... – nepasidavė Dravenis, - šiuolaikinis žmogus jau nesugeba atjausti, gerbti tradicijas... Jo idealas jau ne Nietzsche viršžmogis, ne dievobaimingas krikščionis, ne Rytų piligrimas, ne maištautojas Jack Kerouac bitnikas, ne rokeris, ne rokenrolistas, ne pankas... Jo idealas – klonas, jausmų mašina, galinti save dubliuoti, atnaujinti...

- Na, o supermenas?

- Supermenas tik patvirtiną dvasinių siekių kvailumą, negalimumą, netikslingumą ir beviltiškumą...

- O amžinos vertybės, pavyzdžiui - Meilė? – smalsavo Guru Guru.

- Meilė pakeista seksu, geismu, aistra, gašlumu... Postpasaulis neigia realybę ir teigia mechaninę tikrovę. Postpasaulis – tai paskutinis materializmo, paslėpto ateizmo pasispardymas, tai seno mąstymo nuodingas auglys - stiprus, galingas, nuodingas, ryjantis sveiką žmogaus protą...- aiškino Dravenis.

- Nekalbėk nesąmonių, - pasipiktino Giedrė, - esi sumuštas, nugalėtas, pažemintas, todėl ir niršti...

- Giedre, postpasaulyje dvasingas žmogus yra autsaideris, nevykėlis, lūzeris, pajuokos, bet ne gailesčio vertas subjektas... – teisinosi Dravenis

- Draveni, tavo postpasaulyje nėra atjautos... Džiaugiuosi, kad tu paprastai ir aiškia paaiškinai sudėtingas problemas, kurios išdėstytos storuose traktatuose pavirsta tik niūria katastrofų apologetika... – palingavo galvą Guru Guru, - kaip tu jautiesi?

- Išgyvensiu...

- Kelkis, gatvės kovotojau, - paragino Giedrė, - marš prie stalo! Užteks drybsoti. Aš iškepiau obuolių pyragą!

Dravenis klusniai pakilo nuo sofos. Guru Guru pagailo draugo ir jis nutarė išsklaidyti niūrią atmosferą.

- O gal Dravenis neteisus, nes piktas... Manding, pasaulis – tai šventovė. Mes įžengiame į didžią paslaptį pro gimimo vartus. Gyvename šventame, pakylėtame neapibrėžtume, ir išeiname pro mirties vartus, nieko nesupratę, bet pasisėmę neįkainuojamos patirties. – aiškino Guru Guru.

- Tu – filosofas, o aš trenktas poetas...

- Tai ne trūkumas, bet pranašumas. Galima žinoti daug teorijų, doktrinų, studijuoti religijas, bet neįveikti racionalaus skepticizmo. Skardžiai riaumoja tikrovė, ir buitis tampa svarbesnė nei Būtis. Draveni, gal tu žinai, kaip sugrąžinti Būties prioritetą?

- Žinau, bet tai praktiškai neįmanoma... – atsiduso Dravenis.

- Vis viena norėčiau sužinoti, - nepasidavė Guru Guru.

- Reikia 3 metus 3 mėnesius 3 dienas 3 valandas 3 minutes ir 3 sekundes praleisti visiškame atsiskyrime, medituoti ir studijuoti Budos Kanoną, pasiekti posūkio tašką, paslėptą sąmonės gelmėse... Tik tuomet pasikeis psichika ir tu galėsi pažaboti materialius troškimus...

- Gal žinai paprastesnį kelią? – šyptelėjo Guru Guru.

- Reikia išmokti valdyti savo mintis, - paaiškino Dravenis, - žinau paprastą ir labai efektyvų metodą. Reikia tik išmokti kontroliuoti savo kalbą – vengti blogų žodžių, įžeidimų, cinizmo, ironijos, pašaipos, šnekėti aiškiai, paprastai. Štai ir viskas.

- Draveni, nustok maivytis, - pasipiktino Giedrė, - vyrai, kirskite pyragą, gerkite arbatą...

- Būtent, - nusijuokė Guru Guru.

Vilnius, 2014 m.