Vilnietis, gyvenantis Luganske: mes kas dieną einame į karą

Pavojų Luganske pajaučiau gerokai anksčiau nei prasidėjo pirmosios lėktuvų atakos. Pati atmosfera mieste, kuriame laisvai vaikščiojo ginkluoti žmonės, jau buvo nekomfortiška ir vertė sunerimti, kad ateityje mūs laukia įvykiai, kurie neišvengiamai prives iki tragedijos. Bet aplinkybės ir mano žmonos viltis, jog situacija keisis į geresnę pusę mus vertė pasilikti mieste.

Pats Luganskas – miestas, kurį sunku pamilti naujai atvažiavusiam, bet priprasti prie jo tikrai galima. Aš ir pripratau. Darbas - namai – tokiu maršrutu tęsėsi mano gyvenimas Luganske. Aš pakankamai daug bendravau su žmonėmis, stebėjau juos transporte, mitinguose, administracinio pastato užėmimo metu, referendumo dieną, kad suprasčiau, jog dauguma iš jų gyveno nepriėmimo (neigimo?) būsenoje to kas vyksta Kijevo Maidane ir po jo.

Įvykiai Odesoje tame etape tapo tuo kritiniu tašku, po kurio Lugansko siužetas pradėjo įgauti pagreitį.

Oras šiame mieste tvinko pavojaus ir karo nuojauta. Objektyvumo dėlei turiu pasakyti, jog teko sutikti tuos, kurie stengėsi priešintis prorusiškai krypčiai atspindinčioms vietinėms nuotaikoms. Bet tai buvo labai nedidelis procentas, o bandymai skelbti savo tiesas neskambėjo įtikinamai. Susidarė įspūdis, kad žmonės nemoka arba nenori kalbėti. Jie laikosi itin kategoriškos nuomonės, gyvena pagal programą – be galimybės ją koreguoti. Tokia situacija tiek vienoje, tiek kitoje pusėje ir ne tik Luganske, bet visoje Ukrainoje, ir „viršuje“, ir „apačioje“.

Ir būtent tai, mano nuomone, visus įstūmė į aklavietę.

Mano žmona man pasakojo, kad visas Lugansko kraštas, jo teritorija senais laikais buvo vadinama „laukiniu lauku“ (Дикое поле). Šiandien man susidaro įspūdis, kad istorija žengia šimtmečius atgalios ir grąžina žemę į jos pradinį, pavadinimą atitinkantį statusą.

Kas stebina, kad luganskiečiai iki paskutinės akimirkos (mano nuomone) nesuvokė tragedijos masto ir tragiškos perspektyvos, į kurią juos įtraukė likimas ir jų pasirinkimas. Nors kartais galvoju, kad jie tiek yra iškentėję ir išsikankinę, jog atsidavimas išbandymams peržengia sotaus ir komfortiško gyvenimo gyvenančių žmonių suvokimo rėmus, o viltis... viltis, kad jie išgyvens – yra vienintelis dalykas, ką jie turi.

Putino ten jau niekas nelaukia. Apie jį mažai kalba ir mažai galvoja. Šitiems žmonėms ir be šito yra kuom save „užimti“ – pauzių metu, kai nutyla šaudymai ir lėktuvų atakos... Užvakar mieste nuo prekystalių dingo duona. Trys dienos su elektra – šventė. Mobilus ryšys veikia su protrūkiais. O juk dar reikia gesinti gaisrus, tvarkyti griuvėsius, gelbėti sužeistuosius ir rinkti lavonus. Kaimynai pasakojo, kad jų rajone nukritus bombai žuvo moteris. Greitoji pagalba atsisakė paimti kūną, pasakę, kad tuom jie JAU daugiau nebeužsiima! O temperatūra Luganske siekia 35 laipsnius! Prie ko tai gali privesti, aš bijau net įsivaizduoti!

Dažnai galvoju, kad ukrainietiškos valdžios veiksmai įvardinami klaidingai. Tai - ne ATO (antiteroristinė operacija), tai – karas. Antiteroristinė operacija negali privesti prie miesto ir jo gyventojų sunaikinimo. Arba tai sąvokų keitimas, arba – nesugebėjimas atlikti tokias operacijas. Greitu laiku Luganske nebus ką vaduoti nuo teroristų. Ten bus neįmanoma gyventi po „sėkmingai įgyvendintos“ ATO operacijos.

Darželiai, mokyklos, transporto linijos, įstaigos, komunikacinė sistema... kaip be šito galima gyventi mieste žiemą?!

Ten JAU nebegalima gyventi, ten galima tik mirti!

Kas šaudo?

Kas naikina miestą?

Aš nesu ekspertas, kad galėčiau nustatyti šūvių trajektorijas, o ir pavojaus metu, sėdint vonios kambaryje, sunku suprasti kas ir iš kur šaudo. BET aš galiu pasakyti tiksliai, kad birželio 2 dieną ukrainiečių lėktuvas numetė raketas, greičiausiai tikėdamiesi sunaikinti sukilėlių štabą, kuris buvo įrengtas administraciniame pastate. Tada žuvo pirmieji civiliai žmonės. Ukraina tai pripažino, bet apie tai kuo toliau tuo mažiau beprisimenama...Visa tai nublanksta šalia to kas vyksta dabar.

Ir dar. Jeigu miestą apšaudo sukilėliai, kaip jie įsigudrina apšaudyti patys save? Kamikadzės, nukreipiančios dėmėsį? Kvailystė! Koks tikslas? Štai vienas momentas. Prieš 2 savaites buvo apšaudytas onkologinis dispanseris. Šalia jo – karinis komisariatas, kuriame dislokuota Lugansko liaudies armija (ЛНР). Šiandien tas visas rajonas – mirties zona. Jį beveik sulygino su žeme. Stovi pusiau sugriautas komisariatas. Čia kaip reikėjo stengtis sukilėliams, kad prašaut pro šalį, šalia savo pastato šaudyti ir pataikyti 10 metrų į šoną!

Štai ir galvok – kas vykdo šaudymus? Nors turim apie ką su žmona galvoti.. Išvažiavusi iš Lugansko mano žmona sako, jog paliko ten savo širdį…. Nebekalbant apie tai, kad ten liko jos darbas televizijoje (teisingiau atsiminimai apie jį) ir galimybė grumtis su baisia liga (ji 6 mėnesius gydėsi tame pačiame dispanseryje, kuris šiuo metu yra visiškai sunaikintas). Mes kuriame GYVENIMO planus, neatsitraukiame nuo interneto, kad nors ką sužinoti kas vyksta Luganske, žmona, kiekvieną kartą kai jiems prisiskambina artimiesiems, dėkoja Dievui, kad jie gyvi,. Širdyje gyvena taikaus gyvenimo viltis ir tikėjimas, kad taip ir bus. Klausimas tik kada ir kokia kaina…

Luganske nepertraukiamai išgyvenau 9 mėnesius. Per tą laiką manyje gimė skausmas, užuojauta ir jausmas, kad visa kas vyksta ten – didelė neteisybė ten gyvenančiųjų atžvilgiu. Todėl, kad jie – ne „Laukinio lauko“ teroristai ir ne separatistai, jie – Lugansko ŽMONĖS.

Pirmą sykį į šį miestą atvykau prieš metus. Gimtojo Vilniaus, sostinės Kijevo ir beveik europietiško Charkovo, kuriame dabar gyvenu, fone – Luganskas – niekuo išoriškai neišsiskiriantis, pilkas ir nuobodus.

Aš ilgai galvojau apie tai, kad jo gyventojai nėra išlepinti megapolių, modernių miestų teikiamais malonumais ir tuo pačiu gyvena, nejausdami, kad kažkas būtų iš jų atimta. Mano žmona tai aiškina savaip: “Kur gimei, ten negerai“ («Где родился, там и сгодился».)

Stepių klimatas Donbase – nepakenčiamai karštos vasaros ir žiema, apie kurią taip ir nesusidariau nuomonės, nes oras keitėsi kas dieną. Rugpjūtį karštis įkaista iki raudonumo. Asfaltas atspindi saulės spindulius, dvigubai sustiprindamas karščio smūgius. Naujametinių švenčių proga gamta vietiniams dovanoja lietaus, sniego kokteilius, šlapdribą ir nuolat šokinėjančią oro temperatūrą.

Niekada ypatingos meilės Luganskui nejautusi žmona dabar vakarais su nostalgija ir liūdesiu prasitaria: „Noriu į Luganską...“. Žiūri vienintelį, iš ten atsivežtą kompaktą su filmais apie įžymius luganskiečius ir pasakoja man apie tą kraštą ir jo žmones ... Apie tą pačią „Jaunąją gvardiją“, kurią šlovino visoje Tarybų Sąjungoje. Apie tai, kad 1972 metais Lugansko „Žara“ tapo TSRS futbolo čempionais. Apie pasaulinio garso lengvaatletį-rekordininką Sergejų Bubko... Apie neoficialaus Maskvos himno „Pamaskvės vakarai“ («Подмосковных вечеров»_ autorių Michailą Matusovskį... apie nepamirštamą muitininką Vereščiaginą filme „Baltosios dykumos saulė“ – aktorių Pavlą Luspekajevą... Apie daugelį aš nė nenutuokiau. Tiesą pasakius, kai susipažinau su žmona, aš nė nežinojau, kur šio miesto ieškoti žemėlapyje. Dabar Luganskas liūdnai išgarsėjo, nėra žmogaus, kuris būtų apie jį negirdėjęs. O aš jame gyvenau ir savo akimis galėjau matyti kaip vystėsi įvykiai.

Taip jau išėjo, kad aš papuoliau į Kijevo Euromaidaną pačioje jo pradžioje ir gale – jau po mėnesio, kai ten jau buvo susidariusi įtempta padėtis. Nuotaikos Luganske ir Kijeve labai skyrėsi. Atrodė, kad Kijevas verždamasi per kraštus verda, o Luganskas tyliai „užkaitinėja“. Tik „luganskietiško viralo“ niekas nekaitino – iš rusiškos žiniasklaidos nebuvo jokio spaudimo.

Vienodomis sąlygomis turėjau galimybę gauti infomaciją, tiek iš rusiškų, tiek iš ukrainietiškų šaltinių. Tokią galimybę, rinktis ką klausyti ir žiūrėti - Luganske turėjo visi, išskyrus senutes, kurios neturėjo kabelinės televizijos – jos tenkinosi ukrainietiškai kanalais. Ir to, galėčiau pasakyti, pakako, kad augtų jų pasipiktinimas ta chaotiška betvarke, kuri apėmė Kijevą. Ir tik gerokai vėliau, kai pradėjo dinginėti ukrainietiški kanalai, tos pačios senutės žiūrėjo tai ką rodė Rusija. O štai Charkove nėra nei Pirmojo, nei Rusijos, nei NTV kanalų. Mes su žmona visada pirmenybę teikėme internetinei televizijai ir esam įsitikinę, kad tie, kurie ieško informacijos, nelauks, kol kas nors ją sukramtytą atneštų ant lėkštutės ir jėga verstų praryti.

Teko bendrauti su Anatolijumi Šarijumi (Анатолий Шарий) https://www.youtube.com/channel/UCVPYbobPRzz0SjinWekjUBw , kurį daugelis pažįsta iš jo trumpų ir įžvalgių video komentarų Youtube, nesaldus žurnalisto kelias ... Mano žmona buvo jo sekėja, susirašinėjome keletą kartų- jį domino informacija apie tai kas vyksta Luganske. Anatolijus anksčiau dažnai būdavo Ukrainos TV ekrane, bet pasikeitus valdžios struktūroms, jis nusisuko nuo jų ir teisingai padarė... persekiojamas, ne kartą kėsintąsi, paieškoje - Anatolijus  vienintelis ukrainiečių žurnalistas Europos Sąjungoje gavęs pabėgėlio statusą.

Žmogus pats privalo ieškoti, analizuoti ir daryti išvadas. Apie skalūnų dujas, kurias daugelis laiko, kaip vieną iš to kas vyksta Donbase priežasčių, ukrainos TV praktiškai neužsimena nei žodžiu. Žmonės prastai gaudosi, apie ką kalba, kame esmė... Beje, lygiai tas pats buvo su Eurointegracija, niekas nieko žmonėms neaiškino. Tarsi pats savaime įvyko viršūnių susitikimas Vilniuje ir tada viskas pajudėjo...

Šiai dienai Luganske Europietiško pasirinkimo, skalūninių dujų klausimai nenagrinėjami. Aktualiausi išgyvenimo klausimai – ką valgyti, ką gerti, kada turės elektrą ir kaip išvažiuoti iš miesto. Kai kas pasakys, kad luganskiečiai pasirinko patys. Bet štai turiu klausimą: kaip Lugansko išvaduotojai nusprendžia ką išlaisvinti, ką nubausti? Karinės pajėgos neskirsto gyventojų pagal įsitikinimus. Jie lygiai taip pat apšaudo Ukrainos patrioto, tiek Lugansko liaudies respublikos namus. Situacija labai sudėtinga. Aš manau, kad karas tęsis ilgai. Jis rinks savo pasėlius, kol tas, kuris, sugalvojo šį baisų žaidimą, nepasieks SAVO rezultato. Apie nugalėtojus neina jokia kalba, nes Donbase kovoja interesai, o žmonės – tik smėlis, slystantis Didžiojo žaidėjo rankomis...