Žaidimas 2. Interliudija. Slidus la(i)kas

...tik savo širdyje galima atrasti paslėptą lobį, bet jį saugo vaiduokliai ir baubai, kurie draudžia pažvelgti į vidų ir skatina dairytis aplink, džiaugtis lakuotais daiktais, siekti žvyruotos karjeros, ieškoti alinančių malonumų... Išorė netelpa viduje, nes širdyje nėra jokių sandėlių, kuriuose galima kaupti atsargas „juodai dienai“. Bet, deja, dienos nebūna tik juodos – jos pilkos, pastelinės, nelakuotos ir joks žilagalvis administratorius nestebi laikrodžių rodyklių, kurios sukasi atgal. Gal būt, tik kreivi veidrodžiai, tik balos, tik iki skausmo akinantis dangus...

...kai dėmesys sutelkiamas tik į išorę, į vidų įsibrauna demonas ir drumsčia protą, žadėdamas aukso kalnus, titulus ir šlovę. Jokio pripažinimo nėra, ir poetas, skaitantis apsnūdusiai auditorijai eiles, lėtai žudo save. Nuobodu, nes kiekvienas klausytojas nori išgirsti savo vidinį balsą, kuris įžūliai tyli. Sausakimšoje auditorijoje, pagaliau, pajunti alsų lako kvapą ir nori sprukti laukan. Nereikia eilių, kai šalia krenta nematomos bombos, kurias meta atominiai uodai. Kvantiniai moskitai geria la(i)ką, kuris yra, kurio nėra, kuris cikliškai sukasi ratu, kuris juda tiese - iš taško A į tašką B, kuris dievina mokslą, bet niekina gyvus žmones...

...nesaugu slėptis lagamine, portfelyje, krepšyje... pamestų daiktų saugykloje nebeliko laisvos vietos, kurioje galima būtų paslėpti savo sukalkėjusią šypseną. Fotoaparato viduje noksta pastoralinio peizažo klastotės ir vaiposi tranzitiniai veidai, išdrožti iš sauso dykumų oro. Vėjas kala vėtrai paminklą ir skiepija kiaulių maro sudegintus tiltus, kad nepaslystų guminė automobilio kanopa ir nešlubuotų, debesimis brendantys oro balionai. Restoranai netenka galios. Bespalvis žvilgsnis šlifuoja stiklines taurių briaunas ir nepastebimai sudega visi siekiai, pamerkti į spirito balas. Lyja krokodilų ašaromis. Skauda, kai tvoros griauna klibančius dantis ir šonkaulius skaičiuoja verkiančių gitarų stygos...

...gelbsti tik garsas. Švarus ir tikras. Medinis, metalinis, stiklinis... Tik kompaktinės plokštelės kaupia energiją. Venki, bet kokio koncerto. Kvadratinėje scenoje dūksta vaiduokliai ir nėra kur slėptis nuo įkyrių fonogramų. Gili parterio dauba – dar ne gulbių ežeras. Kantriai ieškok seno vinilo, kad galėtum statyti povandeninius laivus ir plaukti pas tritonus ir varles...

...atmosfera – ne kosmosas. Sunku imituoti aukštus astronauto siekius, nugalėti sausas mėnulio jūras ir pakilti į elipsines cirkų aukštumas. Žemėje oro nėra, bet visi kvėpuoja tik iš įpratimo. Begalinė įtaigos galia verčia tikėti, kad dar esi gyvas. Apsvaigę nuo egzistencinio melo, visi nori būti laimingi, o kai nepavyksta – trokšta auksinėmis žirklėmis nukirpti ploną gyvybės siūlą ir nerealiai išnykti...

...blizga slidi taimerinė politūra, la(i)kas. Garuoja chemija, nuodai skverbiasi į smegenis ir paralyžiuoja kosmoso insteliuotas programas: lūžta mąstymas, šlubuoja atmintis, blokuojamas ryžtas, stiprėja baimė. Vergiškas nuolankumas kompensuojamas pamaldžiu reklaminių skrajučių vartymu, lankstymusi spalvotoms akcijų rodyklėms. Apytuščiame alkoholio skyriuje, išpažįstamos sunkios pagirios ir kaulus laužanti abstinencija, pakeičiama skandalu gatvėje, namuose, ligoninėje...

...parsiduodama už pigią, plastikinę PC nuolaidų kortelę. Prekybos magnatai žino ką tu valgai, ką geri, kuo nuodiji save, todėl nesvarstyk, nefilosofuok, nesikankink. Nemedituoki, nemitinguoki, žiūrėdamas į baltą PC sieną. Nemaištauk prabangiame sandėlyje. Atmeski visas marketingo viliones. Neskubėk, palauk, kol išdžiūs troškimų la(i)kas ir parketo lentelės pavirs paprastomis medinėmis grindimis. Tada eik! Tai - tavo Kelias...

Vilnius, 2014 m.