ŽAIDIMAS. Romanas

Dravenis spontaniškai, daug nesvarstydamas, apsigyveno sename mediniame priemiesčio name, visai šalia miško. Kodėl sugrįžęs iš Olsterio, Dravenis ignoravo patogumus ir pasirinko gūdų ir šiukšliną užmiestį? Į šį klausimą nebuvo jokio atsakymo. Argi? Dravenis žinojo, kad bet koks sprendimas turi mistišką priežastį ir neklydo.

- Darbo biržoje šąla melomanų ausys, nes skersas vėjas gaudžia nekonvertuojamu metalu. Sunku be labdaringos sriubos žaisti golfą, žolei deklamuoti baltas eiles, stebėti kaip tuščią alaus butelį į balą ridena gandrai. Kai užmiestyje nuslūgs apetitas gyventi, kanapine virve užlopęs intelekto spragas, šoksiu pakaruoklių tvistą, kariškais batais trypsiu karvių tortus, kol nutrūks paskutinė kontraboso styga.

- Kai arbatos stiklinėje nuskęs šokoladinis lėktuvnešis ir cukriniai kareivėliai nuriedės po stalu, naminukės napalmu užgesinsiu laimės troškulį iki dugno pradeginsiu išdžiuvusią gerklę, išspjovęs protinius dantis, atversiu akių duobes. Tik taip galiu panirti į laisvę ir sąmonės dugne užsukti minčių čiaupus, kad ant purvino šaligatvio neištekėtų skystos smegenys.

- Kai alpinariume sudegs lietaus palaistytos gėles ir nuo šachmatinio stogo nukris baltas Pegasas, plastilinu palesinęs varnas, skrydžiui auginsiu juodus sparnus. Zoologijos sode stebėsiu laimės miražus, nes valdingi begemotai sapnuoja lietaus vamzdžius ir lunatikams žada žalią arbatą. Ekologišku margarinu pašėręs Neryje dvesiančius ryklius, gersiu aukštikalnių arbatą, kad slėnių alpinistai nerastų snieguotų viršukalnių ir užmiestyje saugiai ramstytų tvoras.

- Mintinai iškalęs lietaus vamzdžių monologus, nuo sandėliuko stogo pažvelgiau žemyn - jau neprireiks net ir paprastų kalnų, virsiu bala ir varnoms atiteks sunki geografinių atradimų dalia. Išliksiu atviras senoms ruberoido legendoms ir vilkų rezervate gersiu pigų alų

- Atstumtas nuo politinių žaidimų galiu valdyti tik apleistą parką, kankorėžiais pagerbti nudžiuvusias pušis, klibančiais dantimis patikslinti laiptus, rudens paradui ruošti pageltusius klevus.

- Lauko banke saugau surūdijusias vinis, nes auksą suėdė pasvirę rugiai, o skystas gyvenimas vandeniu pavertė alų. Svarbu be ilgų dvejonių kristi į žolę, užmerkti akis, kol lauke dar šviesu ir nenutilo svirpliai.

- Nespėjau užmigti, o kieme jau žiema. Šalta. Baisu, nes zyzia laidai ištempti visai šalia trečiosios akies. Bandau nurimti - kaukolėje nėra troleibusų, nėra skeleto kontrolės. Galima iki paskutinės stotelės važiuoti ir be talono.

- Gimtadienis sugrįžo viena diena vėliau, kai iš griuvėsių jau buvo išnešti vaišių stalai. Stoviu gatvėje nematomas, stiklinis. Šaltas vėjas pridegė smilkstančią cigaretę, o metalinis kioskas pavaišino surūdijusiu alumi. Plėšri katė paslaugiai atvėrė parko vartus ir pakvietė šokiui. Laimingas šuoliuoju aukštyn iki pat laiptų bedugnės.

Į dangų iškeliavo pavargę sapnai. Akyse užgeso keraminis molis. Liko tik atvira naktis, skvarbi barakų gotika, tamsa.

Namo savininkas Arvydas Katinas buvo keistas ir paslaptingas žmogus – nerūkė, negėrė ir dėjosi prastuoliu, bet Dravenis greitai perprato, kad jis - tobulai užsimaskavęs intelektualas. Bet kam slėpti savo žinias ir išprusimą? Šią paslaptį Dravenis ketino įminti. Tame pačiame name gyveno ir jo dukra Giedrė Katinaitė. Nei tėvas, nei dukra niekur nedirbo, bet šiltnamyje augino agurkus ir pomidorus. Bet ar galėjo šiltnamis išmaitinti šiuos du keistuolius? Netrukus paaiškėjo, kad dėdė Arvydas ( taip buvo liepta vadinti namo savininką ) buvo pensininkas, o Giedrė studijavo kolegijoje dizainą. Štai ir viskas. Daugiau nieko nuomininkas Dravenis neturėjo žinoti.

Nutolus nuo miesto centro, t.y. nuo veržlaus sostinės gyvenimo, laikas tarsi sustoja ir laikrodžių rodykles palengva sukasi atgal. Atšokęs nuo pasaulio tuštybių, Dravenis grimzdo į muziką, į prisiminimus. Tolo suklastota realybė, artėjo miražai, vizijos ir eilės...

Dvasios ramybę žlugdė pigus muzikinis centras. Velniškai trūko plataus garso diapazono. Dravenis pasigedo profesionalios aparatūros – stiprintuvo ir didžiulių akustinių kolonėlių. Atsiskyrėlis melomanas negalėjo įžengti į tikrą muziką. Tarsi žolės pjovimo mašina skambėjo gitaros, blerbė klavišiniai ir mušamieji instrumentai, bet Dravenis nebuvo išlepęs ir jo ausys pagaliau prisitaikė prie lėkšto muzikinio centro diapazono.

Dravenio niekada neslėgė vienatvė, todėl jis nepasigedo snobiškų pokalbių apie kultūrą ir politiką. Dravenis stokojo žinių, kurių galėjo pasisemti ne bibliotekoje, ne internete, bet tik miške ar kalnuose.

Tarsi niekas netrukdė prabilti paukščių kalba. Sėkmė jau buvo visai arti. Svyruojantis batas atsitrenkė į iš po žemės kyšantį daiktą, bet tai nebuvo medžio nuolauža. Tai buvo kaukolė ir, visa laimė, ne žmogaus. Gal karvės, gal briedžio.

- Kiek taškų yra ant musmirės kepurės, - tarė dėdė Arvydas ir ištiesė didžiulį nuodingą grybą.

- Trylika...

- Tiek kiek ir reikia... Draveni, tu jau atėjai, pasiekei tikslą... Pažadėk, kad pats niekada nebandysi pasigaminti ir ragauti musmirės eleksyro.

- Pažadu, - ne kiek nesudvejojo Dravenis, - aš nenoriu pakratyti kojų?

- Pakratysi, jei be tikslo slampinėsi laukais...

- Koks musmirės tikslas?

- Atverti sąmonę. Laikas ruoštis kelionei į kitą erdvę...

- Varnos - ne žmonės, jos šneka aiškia kalba, kurią sunku suprasti. Švilpia vėjas vertėjas. Dirvonuoja laisva žolė. Jau neliko laiko kaukolės dekoro apžiūrai. Skubu atverti duris ir nuo pat slenksčio suskaičiuoti visus žingsnius, bet gyvenimo laukas akylai saugo savo perimetrą ir niekam pigiai neparduoda žolės. Delsia busti naktis. Teks miegoti, o gal klajoti iki pat ryto. Galiu įžengti į muziką ir ramiai gerti arbatą, stebėti kaip baltos sienos užmaršties sietu sijoja bevertes mintis. Tikrovės aptvaro erdvė kiaura. Ramybei nereikia prisiminimų. Pakanka tik atversti bet kokią knygą ir perskaityti tik vieną sakinį. Tekstas visur tas pats. Galima drąsiai nuo visų puslapių it dulkes nubraukti raides. Knygos pavirsta tuščiais sąsiuviniais ir saugo baltus lapus, dienoraščiams, prisiminimams, - transą grimzdo Dravenis.

- Nuodai - sąmonės raktas. Neišsipildžiusi mirtis – paslaugi, beribės galios tarnaitė. Ko bijo gamta? Ko bijo žmogus? Basa baimė kasa duobes ir renka sliekus žvejybai. Irklų tyla nepalieka laiko laužų kūrenimui, ugnies šokiams. Bangų sūpuoklėse supasi vienišas vėjas. Beribis paribio dvelksmas atšliaužia it gyvatė ir gelia į kaklą. Jau nereikia mokytojų, dosniai dalijančių beverčius patarimus - tik musmirės gali sutrumpinti kelią anapus, - aiškino šamanas.

- Pasitikėjimas vertas spyrio į aukštą diktatoriaus paminklą, alkano vilko staugimo, šiaurės raudų. Pasitikėjimas atveria kelius į išmintį, į beprotybę. Kur veda musmirės ištrauka, paruošta pagal įslaptintą receptą, patikrinta saugia apeiga? - paklausė Dravenis.

- Laikas ruoštis kelionei į kitą erdvę. Švytėjimas suderins akis ir iš ausų ištrauks oro kamščius. Galima bus išgirsti tylos riaumojimą ir švelnų triukšmo ošimą. Neliks nei miško, nei lentpjūvės košmaro, nei miesto, nei užmiesčio. Teks iš naujo sapnuoti tikrovę. Logikos saugikliai bus išjungti ir žodžiai neteks prasmės. Besvorė apeiga, nuostabos ir siaubo pusiausvira. Taurė sklidina begarsės paslapties. Vilko staugimas kviečia į puotą. Išgerk, eiki pro rūko duris. Vanduo - tyras šaltinio dvelksmas, čiurlenimas akmenų ir dumblių, gilus šuolis į tamsos bedugnę. Vizijos

pakartoja nakties gudrybes, pamiršta pavojus. Draveni, jau gali atsitiesti nuo blaivaus košmaro, išsemti iš akių kasdienybės dumblą, paryškinti peizažo tolius, paklausti sienos, atsakyti vėjui, pažvelgti į sielos gelmę, - mokė šamanas.

- Bet ar verta tylėti? Klausimai negirdi atsakymų. Apvalėja medžių kamienai, kai iš skystų smegenų plūsta nekintanti galia nieko nesuprasti, nepažinti esmės. Nemotyvuota privilegija skendėti tamsoje ir graužti save iki pat skeleto šerdies, - į dar gilesnį transą grimzdo Dravenis.

- Tik musmirės gali į šalį patraukti scenos užuolaidas, saugančias pigią balagano repeticiją. Transas - tai galimybė tuščiai salei pasakyti paskutinį monologą,

nusijuokti, kai parteryje lyja lietus, kai nuo kartoninių dekoracijų kyla rūkas, kai žagsulys negrįžtamai išjungia bevertes žiaunas. Evakuacijos metu geriamas gyvas sidabras, kvėpuojama drėgnu smėliu, pageltusiais pušų spygliais, suarta žeme. Atėjęs prie laužo, pasijusi saugus, sudeginęs praeitį, nedvejodamas paliksi realybę ir kai užsimerkęs nebepamatysi savo vargano šešėlio, žinok - tu jau laisvas, - aiškino šamanas.

- Girgžda praviri apleisto parko verteliai. Virš medinės tvoros skraido violetiniai drugeliai, švilpia užkimęs vėjas, nešdamas tolimą dolmenų šokį. Tamsią naktį sudužo visi saulėlydžiai, spindi mėnulio diskas, virtuoziškai surinktas iš stiklo šukių. Apakę debesys grąžina lunatikams sparnus. Jau galiu skristi, nes jau išmontuoti rožiniai horizontų kupolai, - pakilo Dravenis.

Virš slėnio riedėjo kamuolinis žaibas, paspirtas laumės batu. Daugiau nebeprireiks atsitiktinių žingsnių į nežinią, jau galima pažinti liūdesį, stebėti kaip pro vilties plyšelius byra auksinis kapinių smėlis. Patirti, kaip kinta miško spalva ir medžių kontūrai vėl tampa ryškūs. Nėra aktyvaus tikrovės karkaso. Žvilgsnio ratu bėgo ryto rasa, garavo nuodingi balų dažai. Pušų šakos – sausi, nepadrožti pieštukai piešė laimės miražus. Paribio pievose ganėsi stumbrų banda, žvengė sparnuoti žirgai, lojo sarginiai šunys...

- Sugrąžinti atgal gali tik paparčių plaustas, jonvabalių rodyklės. Nusivylę naktimi jau skamba aušrinės varpai. Naktis užmigo ryte. Ji nusinešė linksmas žvaigždes ir danguje paliko tik alkaną mėnulį, - užbaigė apeigą šamanas.

Atsigavęs, tiksliau pasveikęs po ekstremalaus musmirių balzamo, Dravenis susimąstė: kodėl taip ilgai dirvonavo proto laukai, kodėl kasdien reikėjo svaigalų, kodėl blaivios smegenys transliavo liūdnas mintis ir skatino depresiją? Atsakymas tapo paprastas ir aiškus – tinginystė ir išglebimas. Lengva išgerti alaus ir problemų tarsi nėra. Sunku skaityti knygas, medituoti, kurti, ieškoti aukštesnės būties. Deja, Dravenis buvo apleidęs zen meditaciją ir karatė treniruotes. Dravenis merdėjo: jokie protingi, racionalūs argumentai jo neįtikintų - reikėjo šamano pagalbos.

Sugrįžęs iš paralelinės erdvės, Dravenis ilgai vėmė ir it sliekas raitėsi ant purvinų kambario grindų. Išgyvenęs mirtiną pavojų, jis atvėrė užblokuotą sąmonę. Pagaliau, meistriškos ir itin tikslios haliucinogeninių nuodų dozės, poveikis baigėsi. Atėjo sunkios pagirios. Tris dienas dar švelniai pykins ir maus raumenis.

- Ir kodėl dėdė Arvydas rizikavo, kodėl mane ištraukė iš alkoholizmo liūno? – stebėjosi Dravenis.

Atsakymas atėjo spontaniškai ir greitai. Raganaitė Giedrė! Taip, dukrelė paprašė tėvelio... Dravenis įpyko:

- Niekas neturi teisės reguliuoti mano sumauto gyvenimo!

Ūmai Dravenį užvaldė juokas ir palaima. Pagaliau, jį aplankė mūza ir jis greitai parašė šešis eilėraščius. Vėjo pagerbtas smūgiu į veidą, Dravenis slenko dirvonais. Į nugarą smigo aštrūs tvorų šešėliai. Molėtomis rankomis Dravenis Giedrei skynė žydinčias dilgėles. Degė debesys. Kiaurą skrybėlė rinko lietaus lašus. Troleibusų stotelėje sustojo mechaninis laikrodis. Dravenis baloje nupiešė dangoraižį, stiklinį dangų ir laukiu neiškritusio sniego. Beviltiškai tuštėja piniginė. Dravenis pasiilgo auksinių eurų, matyt, todėl jis atplaukė į užmiestį ieškoti lobio. Degtukų dėžutėje

kalėjo nikotino vaiduokliai, smilko paskutinė cigaretė, drebėjo mineralinis stalas.

Ar verta gyventi? Ar verta mirti? Švinas – tik masalas šūviams. Revolveris menkina pagirias. Minčių veidrodis atriekė stiklo šukę sviedė į Dravenio veidą. Nukirto baimės srautus. Apvirto purvini priemiesčio šaligatviai ant namo stogo užaugo grybų sala, rožėmis pražydo varnų išartas sniegas. Dravenis priemiestyje surado savo meilę. Bet likimas jam pasiūlė dar vieną dovaną – draugą, bendramintį ir bendražygį Guru Guru.

Po haliucinogeninių pagirių prabėgo tik trys dienos, bet Dravenis neabejojo, kad idiliška ramybė greitai pasibaigs ir jis neapsiriko. Klaidinga būtų atvertą sąmonę tapatinti su rožine svaja ar šelmišku nuotykiu. Pavojinga ir ekstremali musmirių praktika, bent jau trumpam, transformuoja asmenybę, aktyvuoja snaudžiančius smegenų centrus. Slapta šamanų apeiga – tai galimybė naujai pažvelgti į save ir realiai įvertinti savo norus ir galimybes. Haliucinogeninė patirtis pakerta realybės šaknis, todėl bet koks gyvenimo įvykis gali buti suvoktas kaip miražas ar vizija.

Pasijutęs stiprus, Dravenis turgelyje nupirko rožių ir jas įteikė Giedrei. Mergina paraudo. Dravenis sutriko, nejaugi meilė vėl pasibeldė į jo sudužusią širdį.

- Giedre, ačiū už pagalbą.

- Dėkok ne man...

- O kam? – kvailai leptelėjo Dravenis.

Pokalbis užstrigo. Ir vėl aklavietė. Ūmai Dravenis pašiurpo - už lango tvenkėsi atgrasi migla.

- Kartais prie mūsų namo, it kapinių vaiduoklis, atslenka baisus rūkas ir nori mane pagrobti... Tik tu gali išgelbėti mane... – sušnibždėjo Giedrė ir stipriai apkabino Dravenį.

Šiurpi nelaimės nuojauta buvo tarsi meilės prisipažinimas.

- Giedre, kartą aš jau nugalėjau piktą demoną, - sutriko Dravenis.

- Nugalėsi ir dabar... Tau į pagalbą skuba draugas, - padrąsino Giedrė.

- Žinau, tai – Guru Guru.

Medinis užmiesčio namas tapo neįveikiam tvirtove, kurią apgulė kietas, nepramušamas rūkas. Iš granitinės oro masės buvo galima iškalti paminklus varnų sapnams ir niekur neskristi. Dravenis nebuvo oro kalvis, jis negalėjo iškirsti tunelio į šviesą. Rūkas atrodė tikras ir neįveikiamas. Į miglos šarvus atsitrenkę, dužo balti debesys. Mėnulio takuose klaidžiojo vieniši aukštikalnių sniegynai. Tolimų aplinkkelių šauksmu, gaudė pasmerkti automobiliai ir, kai skystas rūkas supančiojo kojas, Dravenis suabejoto dulkėtu plentu, galimybe pasprukti iš iliuzijų scenos. Gyvenimo spektakliui reikėjo naujo siužeto, neįveikiamos veiksmo srovės.

Pagaliau, Dravenis išgirdo duslų garsą sklindantį iš toli, o gal iš labai arti, matyt, tiesiai iš širdies. Nuskaidrintas tolimo varpo, oras tapo šaltas ir gaivus. Rūkas tapo didžiule holograma, kurioje žaidė dygūs kadagių toliai, šoko vėjo nugludintas bažnyčios bokštas. Aštri transliacija skaldė sunkias stogų čerpes. Atsivėrė paslaptingi tuneliai, švytinčios kiaurymės. Į laiko spąstus įkrito danguje paklydęs mėnulis.

Kai miražas demonstruoja savo galias, neverta keliauti, keisti likimo tvarkaraščių, sidabro pasagomis kaustyti senų autobusų. Dabar bet koks veiksmas, gestas ar judesys galėjo atnešti tik skausmą ir žalą.

Reikia sustingti, nes tik akmenų rimtis išgydys giliai į širdį įsiskverbusį liūdesį, o pilkos sienos išmokys stebėti pastelines laimės spalvas. Neverta rėkti apie galimybių ribas, pasmerkti save. Niekas neišgirs vienišo vilko staugimo. Kai sustingsta išorė, pabunda vidus. Bet koks įvykis - tai nepasiekta galimybė, miražo testas. O ypatingi, išskirtiniai gamtos fenomenai ( o gal ir aukštesniųjų jėgų žaidimai? ) suteikia didžiulę galią išrinktiesiems, pasmerktiesiems ir mistikams.

Neišsipildžiusių troškimų lauže it bulvės sudegė tranzitinės Dravenio mintys. Migla guminiais ratais pervažiavo užguitą žemę. Tikslų, tarsi, neliko. Siekdamas nepasiekiamo - tampi pažeidžiamas, nes demonstruodamas savo menkas galias tampi juokingas.

Prie durų Dravenio vis dar tykojo neįveikiamas slenkstis. Sunku nebaudžiamai kilti į dangų. Neišgelbės nei suktas tiltų pamaldumas, nei iliuzinė aušra. Ant lubų tupi apvirtęs grifas ir kerta snapu, kai pakyli per aukštai, kai pamini pavojingas barjerų teisės.

Dravenis pabučiavo Giedrę. Abejonės sutvirtino meilės pažadus ir bevertė judėjimo laisvė nuskendo šventame priesaikų vaške. Reikia džiugiai priimti likimo dovanas. Nelaukta meilė - tai kilnus atleidimas. Juoda vienatvės naktis į paviršių išstūmė šviesą. Išsisklaidė šiurpi migla. Pravirko dangus. Lietaus juokas pavirto šermukšnio ašaromis, kurios ištirpo žvakių liepsnoje, nepalikdamos nei dūmų ar degėsių. Pasaulis vėl tapo matomas ir tikras. Galbūt. Į šį klausimą galėjo atsakyti tik Guru Guru.