Guru Guru susitinka su ČIA ir TEN

Guru Guru kartais pajunta, kad susitinka su ČIA ir TEN. Neklauskit, kas tai, nes net jis nežino. Tačiau kiekvienas susitikimas – nepakartojamas, dažnai sunkiai įsimenamas, bet vieną dialogą Guru Guru prisimena gana gerai.

„Nepaisant tikėjimo ar netikėjimo, niekas nesikeičia. Vienas sako – Dievas yra. Kitas sako – Dievo nėra. O Dievas tuo tarpu tik žiūri, ką aniedu kalba.“

„Taip. Ir ne veltui turbūt jis sukūrė mus tokius, kad Žaidime dalyvautume, kuris gyvenimu vadinamas.“

„O aš žinau, kad ten susitiksiu tuos, kurių neteksiu. Taip, skaudu jų netekti bus čia, vėliau džiaugsmas susitikti ten.“

„O aš tikiuosi, kad yra tas TEN. Kažkada labai pavargęs smigau ir miegojau be sapnų... Nebuvo jokio TEN ir jokio ČIA. Buvo NIEKAS.“

„Gerai, kad smigai. O kad miegodamas nieko nepameni, tai nereiškia, kad nieko nebuvo. To, ko nesuvoki, nereiškia, kad to nėra. Tai puikiai žinai... Taigi teiginys NIEKAS gali būti klaidingas.“

„Tas NIEKAS tik mano protui turbūt tebuvo NIEKAS, o kas iš tikrųjų buvo / yra TEN, mes nė vienas nežinom... Tas nežinojimas ir džiugina, ir baugina. Bet aš irgi tiki, kad yra... Kartais tik netikiu...“

„Žaidimas vyksta turbūt abiejuose gyvenimuose. Nes vien šį pasaulį vadinti gyvenimu, manau, klaidinga. Tik žinai, kur nuoskauda gali būti? Kad šiame gyvenime nieko nežinai apie aną. Po šio viską sužinai apie šį ir aną. O vėliau pamiršti aną ir viską pradedi iš naujo. Tai čia – užmušantis reikalas... Tai galime pavadinti Sielos kančia.“

„Taip, čia yra tik pusė (gal mažiau?) gyvenimo. Juk sapnai – tai gyvenimas, atseit „ nerealus“, bet kodėl? Jei mes juos regime, juose gyvename? Sielos kančia – samsaros ratas. Buda sakė, kad jis nėra uždaras, iš jo galima išsiveržti.“

„Gal ir galima išsiveržti, bet kol kas neišsiveržėm... Tad, manau, liekam gyventi, kaip dabar. Esmė, kad mirę susitiksim visi. O jei nieko nėra, tai niekas ir nerūpės. Iš vienos pusės, šiame pasaulyje jau regis seniai nebeturiu ką veikti ir mirtis nebūtų tokia baisinga, bet iš kitos pusės man patinka čia gyventi, krapštytis šio pasaulio smulkmenose. Knistis procese, kuris jokios naudos Sielai... Tačiau tas smulkmenų džiaugsmas savaime turtina Sielą. Taigi tas ratas, kur tik pažvelgsi, sukasi... Ir apskritai viskas pasaulyje vyksta sukimosi momente.“

„Taip. Apie tai kalba net fizikai... O linksmasis ateistas George‘as Carlinas juokėsi – iš kur tiek papildomų sielų atspausdinama, jei miršta milijardai, o atgimsta irgi milijardai?“

„Jei mąstysime kaip tas ateistas ir taip siaurai, kad Žemė vienintelė gyvybės vieta, tada jo teiginys teisingas. Bet čia tas pat galvoti, kad tik mano kaime ir tik pas mane yra auginamos vištos... Tam linksmam ateistui atsakyčiau paprastai: o jei gyvybės visatoje daug ir visur... Ar tau trūksta sielų? Tad, jei mąstytume plačiau, manau, savaime atsiranda atsakymas, iš kur sielos. Atsižvelgiant, kad materija gimsta ir miršta, ir mūsų kažkada įvyksiantis sunykimas duos sielų kitai gyvenamai civilizacijai. Sielai nėra skirtumo koks kūnas, jai svarbu pats kelias.“

*死と誕生。ステップ。(Shi to tanjō. Suteppu. – jap. Mirtis ir gimimas. Ėjimas.)