Guru Guru ir Rubiko kubas

Klausydamasis Eriko Satie muzikos, jos pakerėtas Guru Guru netikėtai prisiminė Rubiko kubą. Kadaise susukdavo jį neįtikėtinu greičiu, net savotiškas čempionas buvo. O dabar neprisimena nieko.

Taip ir su gyvenimu. Atrodo, viskas juk čia ir dabar visada, amžinai, o kur, kur visa tai?

Tokia melancholija greičiausiai buvo E. Satie muzikos magijos pasekmė. O gal Guru Guru tiesiog nelabai žinojo, ką jam toliau daryti. Gyvenime atsirado kryžkelė. Ne ta, kai kažkas blogai ar reikia rinktis iš dviejų blogybių mažesnę. Tiesiog nuojauta, jog viskas keičiasi pašėlusiu greičiu, pianino klavišai groja nepriliesti niekieno rankų, Rubiko kubas it pašėlęs sukasi pats, o padaryti nieko negali.

„Nei melskis, nei medituok, nei ant kelių klūpok“, - maždaug taip savo būseną bandė žodžiais išreikšti Guru Guru, kurio veide atsirado susirūpinimo raukšlelės. Paprastai jis nesiraukydavo, nors ir nebuvo linksmuolis.

Ar kiekvienas atsakymas turi klausimą?

Ar kiekvienam klausimui būtinas atsakymas?

Kaip dažnai susitinka klausimas su atsakymu ir ką jie po to veikia?

Très perdu*.

*Visiškai sutrikęs. (Viena Eriko Satie frazių, kurias jis mėgdavo rašyti prie savo kūrinių.)