Virš bedugnės

Mieste nėra nei ledo, nei sniego. Tik debesys imituoja aukštus kalnus. Bevertė vaidyba. Galima sulaukti tik šaltų lietaus aplodismentų.

Kiemas, šiukšlina tarpuvartė, vedanti į kreivą skersgatvį, už kurio siaura gatvė bejėgiškai ropščiasi į kalną ir griūna ties aukštu dangoraižiu. Nepakyla. Nėra kelio aukštyn – tik nuožulni asfalto plokštuma, geometriškai patvirtinanti beprasmišką kopimą į nepasiekiamas viršukalnes.

Dravenį erzino paprastas gyvenimas, lėtai, bet užtikrintai slenkantis į mirtį, kurios paskirtis – tabu.

- Kokia gyvenimo prasmė? Ir kas aš esu? – kankinosi Dravenis.

Širdyje atsivėrė emigracinė tuštuma. Iškeliauti, pabėgti, palikti save už borto ir grimzti į dugną gilyn, tol kol rykliai nukąs kojas ir jau nebebus galima sugrįžti atgal.

Dravenis slinko nesurastu keliu, patikėjęs snieguotu debesų baltumu ir aukšta žmogaus paskirtimi. Svyravo iš karmos virvių supintas lynas. Pirmi, atsargūs žingsniai sugrąžino kūno ir proto pusiausvirą. Dravenis pakankamai saugiai kabojo virš bedugnės. Jis žinojo, kad nustojus eiti, sustoja antroji akrobato širdis ir prarandama vidinė darna, nes metaliniai kurmiai debesyse užrakina oro pilis ir sodrus žemės kvapas traukia žemyn.

Negalima atsigręžti atgal. Reikia vykti į naują paskirties tašką. Dravenis ryžtingai paspaudė akseleratoriaus pedalą. Artėjo miestas, sklaidėsi migla. Tolumoje Dravenis pastebėjo TV bokštą. Skurdas ir neviltis suspaudė Dravenio krūtinę. Beviltiškai plakė širdis. Jokių prošvaisčių. Bankrotas. Staiga kelkraštyje Dravenis pastebėjo žmogų, mojuojantį ranka. Reikia sustoti. Tai buvo Guru Guru.

- Guru Guru, nejaugi sustingsiu, išmatavęs slibino pėdas ir jau nebegalėsiu žengti nė žingsnio pirmyn, nes už lyno nieko nėra?

- Draveni, kelias laisvas, nes tu atrišai abejonių mazgus. Tavo virvė tiesi. Ir pakrantėse ramiai žvejoja rykliai. Jie nemato tavęs, ne tu pakilai virš materijos. Bet nepamiršk - be Meilės sunku išlaikyti darną, todėl tau teks visą gyvenimą vienam keliauti virš bedugnės.

Vilnius, 2014 m.