Mintys

Beverčių įvykių fone ištirpo gatvės. Sodri stogų danga apklojo dangų, kad nesušaltų debesys ir ramiai miegotų žaibai, sapnuodami vėtrų sodus.

- Mes įpratome prie varnų čiulbėjimo ir guodžiamės purvinais šaligatviais. Didžiuojamės reklamos laisve ir vergiškai kiūtiname į prekybos centrus nusipirkti apipelijusių tauškalų. Abejingai stebime, kaip pučiasi alkoholio skyriai ir į gatves išmetamos nuvytusios gėlės.

- Aukšti kaminai smūgiuoja vis stipriau ir mes jau greitai prarasime šventus miškus... Girti kiemsargiai nuo duobėtų veidų nušluos klevo lapus ir praplikusiuose pakaušiuose jau nebeliks vietos suopių lizdams, burlaivių stiebams ir apsnigtoms saloms. Sudeginę prieglobsčio uostus ir į pušų aukštumas iškėlę supuvusius kelmus, beviltiškai laukiame liepsnojančios šlapdribos.

- Atiduokime pusę minčių saulėtai mėnesienai ir užgesinkime miglotus tiltus, kad paskutinės valandos tekėtų atgal į naujo virsmo sutemas. Surinkime kritusius pušų spyglius ir paklokime minkštus patalus gilėms. Grąžinkime varnoms pilkapių laukus, kad svetimos pėdos nemindžiotų didvyrių kaulų.

- Paskutinę strėlę šaukime aklai, nes jau nebeliko laiko nusitaikyti į taikinį. Lietus visada pataiko į lauko akmenis ir dūžta pienės nespėjusios išskleisti geltonų skėčių...

Dravenis tylėjo. Guru Guru taip pat. Tai kas gi ištarė šiuos žodžius?

- Tai buvo tik mūsų mintys, - paaiškino Guru Guru, - jos visagalės. Niekas nevaldo minčių. Jeigu mes valdytume mintis, taptume pabaisomis, demonais, egoistais ir savanaudžiais. Mintys – tai sąžinės vėjas. Kai pakyla audra, mes išprotėjame, - aiškino Guru Guru.

- O kas nutiktų, jei mes išjungtume minčių srautą? – paklausė Dravenis.

Vilnius, 2014 m.