Balaganas

- Snobai niekina cirką, - aiškino Guru Guru, - bet joks išpuikęs šoumenas nesugebės žongliruoti deglais, eiti lynu virš bedugnės, važiuoti vienračiu dviračiu...

- Šoumenas – tai klounas, – patvirtino Dravenis.

- Tu klysti... Cirko klounas – tai universalus artistas, ne TV ekrano menkysta, ne apgailėtinas juokdarys, – aiškino Guru Guru. - Mes esame puiki komanda ir galime nuveikti bet ką... Įsivaizduokite: į nykų priemiestį atvyksta cirkas... Būtų linksma, ir užsidirbtume truputį pinigėlių... Dėdė Arvydas būtų magas, Giedrė – lyno akrobatė, Dravenis – klounas, o aš tramdyčiau tigrus...

- Tigrų Lietuvoje nėra. Yra tik laukiniai katinai, - patikslino Dravenis.

- Tu teisus - tigrų nėra, bet yra lūšys! Tarsi problema išspręsta, bet aš, deja, jau praradau norą suburti trupę, - nuliūdo Guru Guru.

- Ir kodėl? – nustebo Giedrė.

- Aš nežinau tokių cirko triukų, kurie eliminuotų balaganą, viešpataujantį Lietuvoje. Užakusios žmonių sąmonės neatvers joks mago fokusas, joks akrobato rankų ir kojų miklumas nepanaikins bedarbystės, o dresiruoti plėšrūnai darbo biržoje sukels tik paniką...

- O gal tereikia tik vieno genialaus klouno ir mūsų vargana šalis suklestės? - svarstė Dravenis.

- Įdomus minties viražas... Vieno aktoriaus spektaklis tuščioje scenoje ir tuščioje salėje, - samprotavo Guru Guru, - pergalė vakuume – štai kur tikras menininko pašaukimas...

- Manau, kad tai politiko svajonė, - pertraukė Dravenis.

- Spektaklis kalėjimo vienutėje? – kraupo Giedrė.

- Ne, vaidyba už neperregimos širmos, kūryba už uždarų užuolaidų, kai niekas nestebi, nefiksuoja, nefotografuoja, nestenografuoja menininko įkvėpimo...

- Taip... – ironizavo Dravenis, - artistas yra hermetiškai izoliuotas. Jis nemato gyvenimo kaitos – nei progreso, nei regreso... Nemato nei atominių grybų, nei derlingų laukų, nei silikono slėnių...

- Tuomet įvyksta stebuklas! Kūrėjas nepastebimai priartėja prie kruopščiai slepiamo būties tikslo ir palengva atskleidžia visas visatos paslaptis...

Klausytojai reikšmingai tylėjo.

- Negirdžiu plojimų, - nusijuokė Guru Guru, - todėl, manyčiau, mano kalba dar nebaigta. Norėčiau priminti, kad savanoriškas atsiskyrimas – tai didžiausias nuotykis. Mes nepastatėme cirko palapinės, išrankios publikos nenustebinome stulbinančiais triukais, neužsidirbome pinigų ir, matyt, todėl mūsų širdis užliejo motyvuota liūdesio banga... Neverta nusiminti! Likimo ratai vienu metu sukasi į skirtingas puses ir bet kurį žmogų, anksčiau ar vėliau, perlaužia pusiau... Bet tik ne mus! Be legiruoto plieno protezų, protiniais dantimis mes atkasime didžiausią sėkmės kąsnį. Aš jau susipažinau su dėdės Arvydo namelio evakuacijos schema, todėl žinau, kad be virtuvės dar yra keturi kambariai. Mes tapsime atsiskyrėliais. Kadangi laikas yra neapibrėžtas, reliatyvus ir, pasak tūlų mokslininkų, net neegzistuoja, todėl visai neturi reikšmės, kiek mes išbūsime visiškoje izoliacijoje. Metus, mėnesį ar tik sekundę. Atsiskyrimo trukmė netenka prasmės...

- Gal pakaks penkių minučių, - pasiūlė Dravenis.

- Visiškai, - pritarė Guru Guru, - manau, prieštaraujančių nebus...

Vienu metu užsidarė keturios durys ir namelis pavirto šventove, neįžengiama giria ir prieblandos zona.

Vilnius, 2014 m.