(iš)tylėti

Jaučiu, šitą sakinį ištylėjau iki galo. Pradžios dar nebuvo. Bet buvo daug žingsnių, nukramtytų bilietų šaknelių, nuskendusių draugysčių, jūros akmenukų ir svetimų nuorūkų. Albinosinis mano naivumas. Raudonom akim stebintis jūrą.

Dabar jau suprantu – pasitikėjimas nėra atvira širdis. Pasitikėjimas yra ėjimas lynu žingsnis į žingsnį, žinojimas, kad atvira širdis nėra tokia pavojinga, kaip aukštos sienos, spynos ar melas. Dabar jau žinau – niekada nemokėsiu gailėtis dėl praeities tiek, kad nedaryčiau to paties vėl ir vėl, bet kitaip. Nes kartojimas nėra mokslų motina. Tų pačių klaidų kartojamas mokantis groti „Elizai“ niekada nenuves į Nacionalinę Filharmoniją. Tų pačių klaidų kartojimas neįkvepia. Jis gimdo įpročius, gimdo rutiną.

Šis pašėlusiai ilgas mano tylos sezonas mane išmokė, kad žodžiai nėra tik tam, kad užpildytų tylą, tu tampi atsakingas už tai, ką ištari.