Dravenis pasilieka užmiestyje. Migla

Po haliucinogeninių pagirių prabėgo tik trys dienos, bet Dravenis neabejojo, kad idiliška ramybė greitai pasibaigs ir jis neapsiriko. Klaidinga būtų atvertą sąmonę tapatinti su rožine svaja ar šelmišku nuotykiu. Pavojinga ir ekstremali musmirių praktika, bent jau trumpam, transformuoja asmenybę, aktyvuoja snaudžiančius smegenų centrus. Slapta šamanų apeiga – tai galimybė naujai pažvelgti į save ir realiai įvertinti savo norus ir galimybes. Haliucinogeninė patirtis pakerta realybės šaknis, todėl bet koks gyvenimo įvykis gali buti suvoktas kaip miražas ar vizija.

Pasijutęs stiprus, Dravenis turgelyje nupirko rožių ir jas įteikė Giedrei. Mergina paraudo. Dravenis sutriko, nejaugi meilė vėl pasibeldė į jo sudužusią širdį.

- Giedre, ačiū už pagalbą.

- Dėkok ne man...

- O kam? – kvailai leptelėjo Dravenis.

Pokalbis užstrigo. Ir vėl aklavietė. Ūmai Dravenis pašiurpo - už lango tvenkėsi atgrasi migla.

- Kartais prie mūsų namo, it kapinių vaiduoklis, atslenka baisus rūkas ir nori mane pagrobti... Tik tu gali išgelbėti mane... – sušnibždėjo Giedrė ir stipriai apkabino Dravenį.

Šiurpi nelaimės nuojauta buvo tarsi meilės prisipažinimas.

- Giedre, kartą aš jau nugalėjau piktą demoną, - sutriko Dravenis.

- Nugalėsi ir dabar...

Medinis užmiesčio namas tapo neįveikiam tvirtove, kurią apgulė kietas, nepramušamas rūkas. Iš granitinės oro masės buvo galima iškalti paminklus varnų sapnams ir niekur neskristi. Dravenis nebuvo oro kalvis, jis negalėjo iškirsti tunelio į šviesą. Rūkas atrodė tikras ir neįveikiamas. Į miglos šarvus atsitrenkę, dužo balti debesys. Mėnulio takuose klaidžiojo vieniši aukštikalnių sniegynai. Tolimų aplinkkelių šauksmu, gaudė pasmerkti automobiliai ir, kai skystas rūkas supančiojo kojas, Dravenis suabejoto dulkėtu plentu, galimybe pasprukti iš iliuzijų scenos. Gyvenimo spektakliui reikėjo naujo siužeto, neįveikiamos veiksmo srovės.

Pagaliau, Dravenis išgirdo duslų garsą sklindantį iš toli, o gal iš labai arti, matyt, tiesiai iš širdies. Nuskaidrintas tolimo varpo, oras tapo šaltas ir gaivus. Rūkas tapo didžiule holograma, kurioje žaidė dygūs kadagių toliai, šoko vėjo nugludintas bažnyčios bokštas. Aštri transliacija skaldė sunkias stogų čerpes. Atsivėrė paslaptingi tuneliai, švytinčios kiaurymės. Į laiko spąstus įkrito danguje paklydęs mėnulis.

Kai miražas demonstruoja savo galias, neverta keliauti, keisti likimo tvarkaraščių, sidabro pasagomis kaustyti senų autobusų. Dabar bet koks veiksmas, gestas ar judesys galėjo atnešti tik skausmą ir žalą.

Reikia sustingti, nes tik akmenų rimtis išgydys giliai į širdį įsiskverbusį liūdesį, o pilkos sienos išmokys stebėti pastelines laimės spalvas. Neverta rėkti apie galimybių ribas, pasmerkti save. Niekas neišgirs vienišo vilko staugimo. Kai sustingsta išorė, pabunda vidus. Bet koks įvykis - tai nepasiekta galimybė, miražo testas. O ypatingi, išskirtiniai gamtos fenomenai ( o gal ir aukštesniųjų jėgų žaidimai? ) suteikia didžiulę galią išrinktiesiems, pasmerktiesiems ir mistikams.

Neišsipildžiusių troškimų lauže it bulvės sudegė tranzitinės Dravenio mintys. Migla guminiais ratais pervažiavo užguitą žemę. Tikslų, tarsi, neliko. Siekdamas nepasiekiamo - tampi pažeidžiamas, nes demonstruodamas savo menkas galias tampi juokingas.

Prie durų Dravenio vis dar tykojo neįveikiamas slenkstis. Sunku nebaudžiamai kilti į dangų. Neišgelbės nei suktas tiltų pamaldumas, nei iliuzinė aušra. Ant lubų tupi apvirtęs grifas ir kerta snapu, kai pakyli per aukštai, kai pamini pavojingas barjerų teisės.

Dravenis pabučiavo Giedrę. Abejonės sutvirtino meilės pažadus ir bevertė judėjimo laisvė nuskendo šventame priesaikų vaške. Reikia džiugiai priimti likimo dovanas. Nelaukta meilė - tai kilnus atleidimas. Juoda vienatvės naktis į paviršių išstūmė šviesą. Išsisklaidė šiurpi migla. Pravirko dangus. Lietaus juokas pavirto šermukšnio ašaromis, kurios ištirpo žvakių liepsnoje, nepalikdamos nei dūmų ar degėsių. Pasaulis vėl tapo matomas ir tikras. Galbūt.

Vilnius, 2014 m.