Sena hipotezė apie žmogaus kilmę

     „Kaip žmogaus ir jo kultūros formavimuisi darė įtaką gamta? Šis opus klausimas ekologinių problemų akivaizdoje dar nesulaukė įtikinamo atsakymo“, – taikliai pastebėjo biologijos mokslų daktaras profesorius Jurijus Ryčkovas.

      Pastaroji hipotezė negali atsakyti ir į kitą labai svarbų klausimą: kodėl tokiu perspektyviu socialinės raidos keliu Žemėje „pasuko“ tik vienos rūšies gyvūnas? Žmonija, kaip biologinė rūšis, nuostabiai vientisa.

     Žmonijos istorija vadinama „sunkia kova už žmogaus laisvę gamtoje“ (Antanas Maceina), „procesija į laisvę“ (Algirdas Julius Greimas), „sugrįžimu Rojun“ (Adomas Jakštas-Dambrauskas) ir pan. Vadinasi, Žemės planetos gryna gamtinė aplinka žmogaus netenkino (nebuvo jo prigimtinė terpė). Žemės planetos biogeocenozėse kromanjonietis (kaip ir žuvis krante) nesijautė nei laisvas, nei laimingas.

     Ne vienas pasakys, kad viskas jau paaiškinta: mes Žemėje evoliucionavome iš beždžionės, tiksliau iš kažkada gyvenusio bendro beždžionių ir žmogaus protėvio. Belieka ne tik nupaišyti, bet ir rasti visą „žmogėjančią“ skeletų, įrankių, piešinių, drabužių... seką. Deja, tos nuoseklios sekos, kuri, logiškai galvojant, turi būti – neišeina atsekti! Archeologų atradimai byloja, jog maždaug prieš 40 tūkstantmečių Žemėje ėmė sparčiai gausėti šiuolaikinių žmonių – nežinia iš kur atsiradusių!

     Istorijos mokslų daktaro E. Černycho apibendrinimas toks pat aktualus kaip ir prieš tris dešimtmečius. „Akmens epochoje žinomi tik du globaliniai lūžiai. Seniausias įvyko maždaug prieš 35–40 tūkst. metų. Ligi tol gyvenę neandertaliečiai buvo išstumti naujo tipo žmonių – Homo sapiens sapiens. Priežastys, dėl kurių per trumpą laiką įvyko ryškus biologinis žmonių giminės progresas, ligi šiol karštai aptariamos antropologų. Tuo pat metu prasidėjo esminiai kultūros pokyčiai.“ (V volnach edinogo okeana / Znanije sila. 1984, Nr. 4. P. 22.)

     Mes santykinai akimirksniu užvaldėme mums paruoštą Žemę. Žmogaus (kromanjoniečio) – protingos būtybės (proto, altruizmo, patirties... nešėjo) – atsiradimas panašesnis ne į evoliuciją, bet į stebuklą!

     Kas mes? Iš kur atėjome į Žemę ir kokia mūsų misija šioje nuostabioje planetoje? Mes – tai visų pirma mūsų dieviška prigimtis: altruistiniai jausmai, kilnūs troškimai, noras viską pažinti, suprasti, tobulinti...

     Tuo tarpu antropologai pagrindinį dėmesį sutelkę į primato kūną, kurio bazėje iš įvairių genų (tikrai negalėjusių evoliucionuoti laukinėje Žemės planetos gamtoje) buvo sukurtas žmogus. Šiuo metu mokslininkai žmogaus paveldimoje medžiagoje yra aptikę 212 DNR salų, kurios (lyginant su neandertaliečiu) jį daro unikalų. Didžiausia iš visų salų yra maždaug 300 tūkst. DNR bazių ilgio.

     „Mes ieškome ateivių iš kitų Civilizacijų – o jie tikriausiai mumyse. Ar galėjo mūsų kromanjonietiškas genetinis kodas (biologinė programa) ir jį atitinkantys (ne visi šiandieniniai) gyvenimo būdo, veiklos, bendravimo vienas su kitu pavyzdžiai (smegenų struktūrų pokyčiai iš kartos į kartą perduodami ne lytiniu, o toliau aprašomu funkciniu-receptoriniu būdu) evoliucionuoti laukinėje Žemės planetos terpėje?“ – rašiau savo knygoje. (V., 2000. P. 92.)

     Antra, žmogaus embrionas (vėliau vadinamas vaisiumi) vystosi Moters kūne ir, be abejonės, labai daug jo smegenis formuojančios informacijos gauna iš Jos. Juk ir Dievas savo sūnų atsiuntė į Žemę tik per Moterį.

     Nuo seno moksliniai straipsniai apie mūsų kilmę rašomi taip, lyg viskas būtų aišku ir tereikėtų sudėti tik paskutinius taškus... Bet kai žinai, kad tų „taškų“ migloje klaidžiojame jau antrą šimtmetį, susimąstai, jog kažkas yra ne taip. Galbūt žmogaus kilmės hipotezės Achilo kulnas – požiūris į mus (Homo sapiens sapiens, kromanjoniečių palikuonis) kaip vien Žemės planetos laukinės gamtos (tik biogeocenozių) vystymosi rezultatą?Gal dėl to mokslo kelias pilnas stebinančių (vadinasi, neprognozuotų) atradimų? Mokslininkai teisingai numatė seną žmogaus kilmę, bet vietoje primityvaus laukinio atrasti tikrą menininką, muzikantą, astronomą, matematiką, išradėją, konstruktorių, dizainerį, statybininką, žemdirbį, rašto pradininką... atrodantį taip, kaip mes su jumis ir dar šiuolaikiškiau... To antropologai tikrai nesitikėjo, tai prieštarauja evoliucijos teorijai!

     Prieš „kūrybinio sprogimo“ autorių (mus) evoliucijos sekoje būtų neandertalietis. Neandertaliečiui suteiktas garbingas Homo sapiens titulas, tačiau neapsirikite, tai ne mes, ne Homo sapiens sapiens. Dažnas termino Homo sapiens pakaitalas, ypač senesniuose leidiniuose, paleoantropas (senasis žmogus). Mes esame naujieji (kromanjonietiško tipo) žmonės.

Ne vieną dešimtmetį neturėdami kito pasirinkimo antropologai iš neandertaliečio „darė“ primityvų žmogų: mažino arba nutylėdavo kontrastą, nors objektyvūs faktai byloja priešingai. Toliau kaupiantis „nepatogiems“ radiniams imta ieškoti „tarpinės grandies“. Įdomu būtų paskaičiuoti, kiek kartų ją„rado“ – deja, „tarpinė grandis“ taip ir liko tik sensacingais pranešimais.

    Neradus laipsniško kromanjoniečio vystymosi įrodymų antropologams liko paskutinė versija: kad šiuolaikinis žmogus evoliucionavo vienoje lokalioje (nedidelėje) Žemės rutulio vietoje, iš kur paplito po visą pasaulį. „Iš Afrikos išėjusiems keliems šimtams mūsų protėvių prireikė 2500 kartų, kad žmogus pasklistų po visą pasaulį.“ – įsitikinęs „National Geographic Lietuva“ vyriausias redaktorius Frederikas Jansonas (2013. Nr. 11. P. 132). Nors „stebuklingoms“ mutacijoms įvykti reikėjo priešingų dalykų: labai gausių ir įvairių populiacijų... 

     Šiandien žmonijos lopšio vardas atitekęs Afrikai, nes ten nuo senų laikų gyveno daug ir įvairių primatų. Bet iš esmės tai grįžimas į tą pačią vietą paklydus miške.

     Kaip tropiniuose miškuose ar savanose galėjo susiformuoti nervų sistema, reikalinga civilizuotam pasauliui, pertvarkančiam laukinę gamtą, sukurti? Nejaugi kojos vandens gyviams galėjo evoliucionuoti be sausumos? Nejaugi smegenys, galinčios sukurti civilizuotą pasaulį, susiformavo nebūdamos ta kryptimi evoliucionuojančio pasaulio dalimi? (Žmogaus nervų sistemos unikalumas nagrinėjamas toliau.)

     Jeigu antropologai rimtai pasidomėtų istorija, jie patikėtų Biblija, bylojančia, jog žmonijos (Žemės civilizacijos) lopšys buvo Rojaus sodas. Čia Dievas (Procivilizacija) apgyvendino savo sukurtus pirmuosius Žemės žmones, iš kur jie vėliau ir paplito po visą pasaulį!

     Dar prieš kelerius metus niekas nesitikėjo, kad mokslininkams pavyks kartografuoti neandertaliečio paveldimąją medžiagą. Rezultatai nustebino: pasirodo kiekvienas už Afrikos ribų gyvenantis žmogus turi dalelę (maždaug 2,5 proc.) neandertaliečio.Antropologams teko iškelti versiją, jog dabar Europoje, Amerikoje, Azijoje ir Polinezijoje gyvenantys žmonės – neandertaliečių ir moderniųjų žmonių palikuonys.

     Tie, kas iki šiol nesidomėjo antropologų darbais, galbūt priims tai kaip „gryną pinigą“, tačiau juk per paskutinius penkis dešimtmečius tvirtai nusistovėjo nuostata, paremta daugybe faktų, jog kromanjonietis ir neandertalietis negyveno kartu. Kad ir kaip būtų keista bei nelogiška iš evoliucinio taško, kai pirmasis Žemėje nyksta – antrasis plinta. Pirmasis, žiūrint tik į objektyvius faktus – gyvūnas. Antrasis – tikras žmogus. Kad jie prieš 50–60 tūkst. metų buvo susitikę kažkur Artimuosiuose Rytuose ir poravosi... – eilinis akibrokštas, nepagrįstas archeologiniais radiniais. Priešingai, tai visiškas daugybės faktų apie neandertalietį ir kromanjonietį ignoravimas. (Faktai pateikti toliau.)

     Atkreipkite dėmesį į dvi klausiančias citatas, jas skiria daugiau kaip 30 metų – o atsakymų vis nėra. „Kromanjonietis – absoliučiai šiuolaikinis savo fiziniu sudėjimu ir turi tokį patį klasifikacinį titulą, kaip ir mes su jumis – Homo sapiens sapiens. Jis pasaulyje įsitvirtino vienvaldiškai. Geologiniuose sluoksniuose po 40 tūkstantmečių ligi mūsų eros pradžios neaptikta nė vienos iškasenos, priklausančios kam nors kitam, o ne tikrai protingam žmogui.

     Mūsų pirmtako (neandertaliečio) išnykimas panašus į kvapą gniaužiantį spektaklį: jo scena – visas pasaulis, o finalas toks, kad geresnio nesugalvosi – atsirandame mes. Yra tik vienas „bet“ – niekam nežinoma, kaip viskas vyko. Aktoriai vaidino anapus užuolaidų, o mums parodė tik pačią pradžią ir pabaigą. Eiga ir posūkiai dramos, privedusios prie to, jog neandertaliečius pakeitė kromanjoniečiai, slepia didžiausią iš visų istorinių paslapčių!“ (Konstebl Dž. Neandertalcy. M., 1978. P. 124.)

     „Prieš 40 tūkstančių metų neandertaliečiai ėmė nykti, o prieš 35 tūkstančius metų Europoje jų beveik nebeliko. Kodėl šiuolaikiniam žmogui atsikrausčius į Europą išnyko neandertaliečiai? Gal mūsų protėviai juos suvalgė?“ (Iliustruotasis mokslas. 2010, Nr. 5. P. 26.)Kodėl išnyko neandertaliečiai, mokslininkai bando išsiaiškinti nuo 1856 metų, kai vokiečių kalnakasiai pateko į olą su pirmo atpažinto neandertaliečio griaučiais. Nėra faktų, rodančių, kad būta karo, t. y. fizinio neandertaliečio sunaikinimo. Priešingai, mokslininkai prakalbo apie „sterilius sluoksnius“, bylojančius, kad vienu metu Žemėje nebuvo nei mūsų, nei mūsų pirmtakų.

     Kur šiandien tebesame siekdami įminti žmogaus atsiradimo mįslę, rodo citata iš 2011 metų žurnalo Iliustruotasis mokslas (Nr. 3. P. 58, 59): „Viena dominuojančių teorijų – kvantinio šuolio teorija, teigia, kad šiuolaikinis žmogus sukūrė technologiškai pranašesnę kultūrą ir vos per keletą tūkstantmečių nurungė visas kitas žmonių rūšis.“

     Pirma: tai tik fakto konstatavimas, o ne žmogaus atsiradimo priežasties atskleidimas.

     Antra: mes esame žmonės ne todėl, jog sukūrėme technologiškai pranašesnę kultūrą, o todėl kad galėjome ją sukurti!

     Trečia: staigus kultūros pakilimas neįmanomas be pavyzdžio. Įsigilinkite į Šv. Rašto mintį: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. Tėvas gi myli Sūnų ir parodo jam visa, ką pats daro.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Jn 5. 19, 20.) Pavyzdžiui, Homo sapiens sapiens palikuonys netgi nekalbės, jeigu negirdės kalbančių žmonių.

     Ketvirta: daug hipotezių buvo iškelta ir toliau keliama remiantis tik viena ar kita detale, kurią galima ginčyti ar interpretuoti kitaip. Pvz., kad ir neandertaliečių gyvenimas Gibraltare prieš 24 tūkst. metų. To įrodymu laikomas medžio anglių amžius. Bet juk laužus Goramo (Gorham) urve galėjo pakurti šiuolaikiniai žmonės. Arba vienoje Sibiro oloje rąsto piršto kaulo paveldimosios medžiagos tyrimas, paskelbtas naujos žmonių rūšies atradimu. Panašios hipotezės toliau nevystomos, jos pasirodo, sukelia svarbių atradimų iliuziją ir dingsta užmaršty.

     O štai paskutinis posūkis žmogaus kilmės detektyve. „Remdamiesi naujais neandertaliečių iškasenų tyrimais tarptautinė mokslininkų komanda tvirtina, kad ši žmogaus rūšis tikriausiai išmirė 10 tūkstančių metų anksčiau, nei iki šiol manyta – apytiksliai prieš 50 tūkstančių metų. Todėl mokslininkai abejoja, ar neandertaliečiai iš tiesų buvo susitikę su šiuolaikiniais žmonėmis, kurie į Europą atkeliavo prieš 40 tūkstančių metų.“ (Iliustruotasis mokslas. 2013, Nr. 9. P. 15.)

Labai trumpai apie kromanjonietį

     IX a. vid. atrastas neandertalietis iš pradžių laikytas tai nepasisekusiu Dievo kūriniu, tai šiuolaikiniu žmogumi, suluošintu ligų ir smurto, tai vienu iš gorilų. Ir tik plintant gamtos idėjoms paleoantropas nenoriai buvo pripažintas tolimu mūsų giminaičiu.

      „Kromanjoniečio atradimas sukėlė visuotiną atodūsį (...) Tie, kurie buvo pasiruošę pritarti žmogaus giminės senumui, bet negalėjo susitaikyti su mintimi apie giminystę su neandertaliečiu, džiaugsmingai paskyrė jam vietą žmogaus genealogijos medyje.“ (Prido T. Kromanjonskij čelovek. M., 1979. P.16.)

     Archeologai kromanjoniečiais vadina žmones, gyvenusius Prancūzijos pietvakariuose maždaug prieš 10–35 tūkst. metų. Plačiąja prasme šiuo pavadinimu apibūdinami visi šiuolaikinio tipo žmonės (neoantropai arbaHomo sapiens sapiens), gyvenę bet kurioje Žemės rutulio vietoje.

     Įvairiose geografinėse platumose kromanjoniečiai pasirodė skirtingu laiku. Viena seniausių datų – maždaug 39 600 m. pr. Kr. Tokio senumo kromanjoniečio kaukolė rasta Nia oloje, esančioje Kalimantano saloje (Indonezija). Kromanjoniečių poelgiai ir išvaizda skyrėsi, panašiai kaip skiriasi šiuolaikinių japonų ir prancūzų išorė bei papročiai.

     Apie 1830 metus dėl Čarlzo Lajelio geologinių sluoksnių nuoseklaus formavimosi teorijos galutinai pripažįstamas Homo sapiens sapiens giminės senumas. Dabar atrodo keistai, tačiau iki to laiko daugelis apsišvietusių katalikų tvirtai tikėjo Airijos arkivyskupu Džeimsu Ašeriu, 1650 metais „apskaičiavusiu“, jog Dievas sutvėrė Adomą 4004 metais iki Kristaus gimimo.

     1867 metais Paryžiuje organizuotą archeologijos parodą galima laikyti tikru kromanjoniečio talento pripažinimu. 1902 metais plačiajai visuomenei paskelbiama, jog nuostabiai išsilaikę spalvoti piešiniai urvų skliautuose iš tiesų yra ledynmečio epochos dailininkų originalai, o ne šiuolaikiniai falsifikatai. Tiek realistiniai, tiek simboliniai modernistiniai kromanjoniečio meno kūriniai prilyginami didingiausiems kada nors pasaulyje sukurtiems meno šedevrams. Pvz., oficialiai patvirtinus Altamyros originalumą, jos lubos tapo žinomiausiomis tarp visų pasaulio plafonų po vatikaniškų Mikelandželo šedevrų. Altamyros lubos net vadinamos akmens amžiaus Siksto koplyčia.

     Bet ir vėliau kromanjonietis dažnai laikytas primityviu laukiniu, gyvenančiu urvuose. 1923 metais rusų archeologas P. P. Jefimenka, tirdamas paleolito kultūrinius sluoksnius, atkreipia dėmesį į radinių koncentravimąsi apie židinius. Jo ir kitų mokslininkų kasinėjimai didelėse aikštelėse įrodė, kad kromanjoniečiai nebuvo prisiekę bastūnai, statėsi sudėtingumo atžvilgiu šiuolaikinio tipo namus ir gyveno ne po vieną, o tikrose gyvenvietėse.

     Pagaliau „drabužių rekonstrukcija sudavė triuškinantį smūgį „dvokiančių skūrų“ teorijai. Tai buvo patogūs, elegantiški kailių arba odos kostiumai (...) S. A. Semionovo laboratorijoje Leningrade (dab. Sankt Peterburgas – aut. past.) nustatyta, jog norint pagaminti sungiriečio I drabužio papuošimą iš 3 500 karoliukų, reikėtų darbuotis ištisus metus po septynias valandas per darbo dieną.“ (Sungir. Antropologičeskije issliedovanija. M., 1984. P. 9. Skyrelio autorius O. N. Boderis.)

     Jau aišku, kad kromanjoniečio įrankius, ginklus ir apyvokos reikmenis galima laikyti primityviais tik naudojamų medžiagų asortimento požiūriu. Savo konstrukcija, darymo technologija ir tikslumu jie unikalūs.

     XX a. septintajame dešimtmetyje sovietiniai antropologai pripažino, jog visais atžvilgiais (materialiojo ir kultūrinio palikimo, medžiotojiškais sugebėjimais) ledynmečio epochos žmonės stovėjo aukščiau už IX a. pab. atsilikusias Australijos, Afrikos ar Okeanijos gentis!

     1963 metais Sibiro filialo Humanitarinių tyrimų skyriaus aspirantas Borisas Aleksėjevičius Frolovas (vėliau tapęs mokslų daktaru), tirdamas ornamentus ant senojo akmens amžiaus instrumentų, nustatė, kad jau to meto žmonės ne tik mokėjo skaičiuoti, bet ir labai tiksliai prognozuoti gamtinius procesus, sudaryti Mėnulio ir Saulės kalendorius. Kai, pagrįstas tvirtais apibendrinimais, jaunojo mokslininko straipsnis gulėjo ant akademiko A. P. Okladnikovo stalo, į Novosibirską atėjo amerikiečių profesoriaus H. Moviuso laiškas. Mokslininkas pranešė, kad jo mokinys A. Maršekas, tyrinėdamas paleolito dirbinių ženklus, pastebėjo grafiškai užfiksuotus mėnulio ciklus. Taip iš skirtingos faktinės medžiagos, naudodami savas metodikas, abu mokslininkai gavo tą pačią išvadą.

     Be abejonės, visi archeologų radiniai liudija darvinistinį numatymą, bet skaičių ženklai kromanjonietį dvasinėmis savybėmis ir intelektualumu daro lygų savo tolimam palikuoniui – šiuolaikiniam sapiensui, t. y. verčia galvoti, kad žmogus Žemėje nepatyrė jokios evoliucijos, o tik naudojasi jam suteiktomis savybėmis.

     Pasigirdo nuomonių, jog mes galėtume būti kromanjoniečių protėviai, jog savo estetiniais jausmais ir protu nepakilome iki jų lygio. Kai kurie autoriai teigia, kad simboliniuose piešiniuose užfiksuoti kosmogoninės hipotezės elementai... „Be abejonės, kromanjoniečiai buvo šiuolaikinio žmogaus protėviai. Aišku, jog jie gyveno taip seniai, kad naudojo akmeninius įrankius ir medžiojo gyvūnus, išnykusius planetoje priešistoriniais laikais. Ir vis tik jie neatrodė tokie senoviški ir tokie nepanašūs į mus, kad galėtų paneigti biblinį pasakojimą apie žmogaus kilmę.“ (Prido T. Kromanjonskij čelovek. M., 1979. P. 35.)

Nauja hipotezė apie žmogaus kilmę

     Kai vis daugiau mokslo faktų nebesutelpa pasenusių teorijų sferoje – ateina laikas „sprogimui“!

     O dabar iš tų pačių „kaladėlių“ (mokslo faktų, Šv. Rašto ir mitų teiginių) dėliokime naują piešinį. Žinoma, tų „kaladėlių“ turime susirasti pakankamai.

     Žmogus Žemės planetoje daug tūkstantmečių kovojęs dėl teisės išlikti – varginamas bado, šalčio, sunkaus fizinio darbo, ligų, gamtos stichijų, tarpusavio nesantaikos, kankinamas dvejonių dėl savo gyvenimo prasmės ir tikslo – XX a. mokslo ir technikos revoliucijos perspektyvoje pasijuto nebe silpna, pikta, pavydžia, kažko nerealaus trokštančia būtybe, bet materialiai tvirtėjančios, humaniškėjančios, į kosmosą besiveržiančios civilizacijos kūrėju.

     Mokslininkai tvirtina, jog žmogus atsirado bekraštėse stepėse arba tropiniuose miškuose. Bet kodėl tada žmogus toks negailestingas tai nuostabiai Žemės planetos gamtai? Kodėl kurdamas sau komfortą ją naikina? Galbūt jį „užaugino“ ne Žemės gamta? Gal žmogus „baigė“ evoliucionuoti jau nebe laukinėje terpėje?

     Žuvis, išmesta ant kranto, visomis jėgomis stengiasi pasiekti vandenį. Sliekas, iškastas į paviršių, skubiai rausiasi gilyn. Gležna apsiuvos lerva, ištraukta iš namelio, tuoj pat lipdo naują kiautą. Grupė skruzdėlių, išsigelbėjusių nuo potvynio, puola statyti skruzdėlyną... Žmogus, patekęs į Žemės biogeocenozes, kuria civilizaciją – joje, kaip žuvis vandenyje, sliekas žemėje, apsiuvos lerva namelyje... jis įgauna jėgų ir pasitikėjimo.

     Matyt, civilizacija – terpė, reikalinga mūsų prigimčiai, kurioje mes vėl tapsime daug žinančiais ir mokančiais, taikiais kosmoso gyventojais? Kokia turi būti mūsų prigimtį atitinkanti visuomeninė ir ekonominė formacija, mes „neatmename“, mūsų DNR struktūromis Civilizacijos projektas neužrašomas ir neperduodamas kitoms kartoms. Todėl žmonijos istorija – klaidų ir atradimų kelias, vingiuojantis nuo vienų kraštutinumų prie kitų.

   Be to, iš žemiškos žmogaus kilmės hipotezės taško nematyti žmogaus kuriamos civilizuotos aplinkos prasmės. Išeina, jog mes, „gamtos vaikų“ ainiai, aklai veržiamės už savo prigimties ribų. Veržiamės, naikindami tą terpę (Žemės biosferą), kuri mus sukūrė.

     Žemėje nebuvo aplinkos, kuri atrinktų vis tobulesnes smegenis! Tad kaip laukinėje aplinkoje (gyvūnų pasaulyje) galėjo evoliucionuoti kromanjonietiškas intelektas (atitinkamos smegenų funkcijos) vos per 40 tūkst. metų nuvedęs žmoniją nuo trapaus mineralo skeveldros – peilio – iki daugkartinio naudojimo kosminio laivo? Kodėl vienintelės rūšies (iš gausybės gyvūnų įvairovės Žemėje) „žengimas“ į protingų būtybių lygį laikomas savaime suprantamu, o ne anomaliu reiškiniu, reikalaujančio rimto paaiškinimo?Manau jog gyvūnų pasaulis gali evoliucionuoti į protingų būtybių pasaulį, bet gyvūnų pasauly vienas iš jų negali tapti žmogumi. Šiuos stebuklus mokslas iki šiol aiškino aklu atsitiktinumu.

    Antropologams pirmiausia reikėtų susimąstyti, ko jie ieško: žmogaus ar skeletų, panašių į žmogaus? Juk skeletų pokyčiai laikui bėgant nieko nebyloja apie žmogaus nervų sistemos evoliuciją.Tai tas pats, kas iš seniai sugriauto teatro pamatų spręsti apie ten vykusių spektaklių turinį.Be to, net kūnas, turintis tokią pat nervų sistemą kaip žmogaus, tėra tik prielaida (tik pagrindas), ant kurios tam tikromis sąlygomis gali susiformuoti žmogiškos sielos žiedas.

     Pagaliau žurnale Iliustruotasis mokslas perskaičiau: „Daugelis mokslininkų mano, kad modernusis žmogus išsivystė įvykus kokybiniams vidiniams smegenų pokyčiams, jų neįmanoma pastebėti pagal kaulų anatomiją. Tačiau būtent šie pokyčiai sukėlė „kūrybinį proveržį“, jis atsispindi visiškai pakitusiame elgesyje: mūsų protėviai ėmė kur kas efektyviau naudotis esamais ištekliais.“ (Urviniai žmonės mokėjo rašyti / Iliustruotasis mokslas. 2011, Nr. 6. P. 30.)

     Jie nebuvo urviniai žmonės, jie apdairiai naudojosi gamtos statiniais. Jų buvo per mažai, jie neturėjo nei priemonių, nei laiko, kad pastatytų analogiškus dirbtinius pastatus. Skaitydami toliau suprasite, kokią nervų sistemą ir kokius gyvenimo pavyzdžius reikia turėti, kad prasidėtų „kūrybinis proveržis“.

     Dar visai neseniai manėme, kad Žemė yra plokščia, o Saulė sukasi aplink ją... Dabar atėjo laikas suprasti, jog nervų sistemą (smegenis), galinčias kurti N+1 lygio Civilizaciją, galima įgyti tik N lygio Civilizacijoje, kur veikia ne biologinė, bet N lygio socialinė (teisingų pasirinkimų) atranka. Čia svarbiausią reikšmę įgyja funkcijos, susijusios su protine, darbine, altruistine veikla, biologinių instinktų valdymu (valia). Šios funkcijos leidžia prisitaikyti ne tik bet kurioje gamtinėje, bet ir atitinkamų pakopų kultūrų (rojų) terpėse.

   Iš mokslininkų pateiktų faktų ir apibendrinimų, iš Šv. Raštų ir mitų informacijos galima teigti, jog mūsų (Žemės, Urantijos) civilizacija yra dukterinė civilizacija – kitos CIVILIZACIJOS (PROCIVILIZACIJOS, DIEVO, PROTO) pasekmė.

     Viskas iš karto atsirado vienoje Žemės rutulio vietoje, specialiai paruoštoje žmogiškumui (kultūrai) saugoti ir skleisti.Žemės Civilizacijos kūrimas – tai žmogaus ėjimas ten, iš kur jis atėjo, o ne aklas veržimasis iš gamtos į nežinią. Aplinkos, kurioje formavosi jo genofondas ir kurioje jis vėl taps tobulas, atkūrimas. Pastangos sugrįžti Rojun.

     Mūsų smegenys (tiksliau, nervų sistema), mūsų patirtis, altruistiški jausmai, archetipai (tipiniai žmogaus veiklos ir elgesio pavyzdžiai), mūsų valia ir sąžinė... l a u k i n ė j e Žemės planetos terpėje ne evoliucionavo, bet d e g r a d a v o ! Degradavimas vyko tiesiog proporcingai esamų ir prarastų sąlygų skirtumui. Štai kodėl sunyko pirmosios civilizacijos – miestai. Santykinai tai buvo tik kultūros lašai, ištirpę barbariškoje jūroje.

     „Mes išvarytieji į Žemės dykumas, ir patys tapome dykuma...“ (Komenskij J. A. Izbrannyje pedagogičeskije sočinenija. T. 1. M., 1982. P. 250.) Išeivių iš Rojaus sodo palikuonys Žemės „dykumose“ (necivilizuotos aplinkos simbolis) irgi tapdavo tik „dykuma“, t. y. medžiotojais bei rinkėjais, kurie vis prasčiau piešia, lipdo, darosi vis godesni, piktesni, žiauresni...

     Bet kuris privalumas yra ir trūkumas. „Civilizacija yra menkas ir nepatikimas (sakyčiau, trapus ir nepastovus – aut. past.) dalykas. Civilizacijos kiekviena nauja karta mokosi iš naujo ir tai nėra įsišakniję giliau nei viena žmonijos karta.“ (Doidge N. Save keičiančios smegenys. V., 2012. P. 295.)

     Tam kartojimui žmogus paveldi visas reikalingas biologines savybes. Visų pirma smegenis, neturinčias (kaip gyvūnai) prigimtinio veiklos ir gyvenimo būdo modelio. Naujagimių smegenų pagrindinė paskirtis – rinkti sau reikalingas funkcijas aplinkoje. Žinoma, jeigu ten yra iš ko rinktis.

     Kad žmogus apgyvendintų kitus, necivilizuotus pasaulius, neužteks ten pasiųsti vyrą ir moterį. Jau per vieną kartą bus ir prarasta, ir netikslinga turėta patirtis.

      Žemėje sąmonės ir technikos raida pagreitintai kartoja tą kelią, kuris praeities kartų jau buvo kažkur palaipsniui nueitas. Mokslas taip pat sparčiai kartoja tai, ką žmogaus intelektas jau buvo pasiekęs. „Jei iš tikrųjų technologijų evoliucija yra 10 milijonų kartų greitesnė nei biologinė, galbūt ji yra per greita? Galbūt žmonija lekia į ateitį mašina be vairo? (...) Tai gąsdina.“ (Grigas J. Kiek trunka sekundė. V., 2012. P. 105.)

     Kodėl tikime, kad gyvūnų pasauly vienas iš jų galėjo tapti žmogumi? Juk populiacijos genotipo pokyčiai evoliuciškai svarbūs tik tada, kai keičiasi aplinka! Neturime savo nuomonės, esame lengvai „programuojami“? Tingime mąstyti? Nenorime pripažinti, kad yra už mus kur kas protingesnių ir nepalyginamai daugiau žinančių? Sunku suvokti savo santykinį ribotumą ir menkumą?