Guru Guru galvoja apie žvėris

Guru Guru neturėjo galvoje merginų ant podiumo (viena iš dešimties būdavo graži) ar šiaip gerai papudruotų politikų, rodančių dirbtines šypsenas (ypač prieš rinkimus). Taip pat gražiais jis nelaikė šokėjų pagal TV dūdelę. „Dėjau ant visų įmanomų šokių ir dainų projektų“, - tyliai niūnuodamas vegetarišką 1971 metų „Faust“ melodiją „Why Don‘t You Eat Carrots?“ („Na kodėl tu morkų nevalgai?“) galvojo Guru Guru.

Žmonės – žvėrys, ne vegetarai pagal prigimtį, enciklopedines žinias prisiminė Guru Guru. „O kodėl tada jie būna žaliavalgiai ir dar kažkokie velniavalgiai?“ – šioje vietoje turbūt net pats Buda susimautų ir suvapėtų kažką apie skirtingą žmogaus prigimtį (bet, pala, toliau mąstė Guru Guru, juk Buda sakė, kad visų žmonių prigimtis – viena, tai kodėl vieni valgo kepsnius, o kiti - morkas?).

„Esame tuo, ką valgome“, - su malonumu išgėrė atsineštų pomidorų sulčių Guru Guru ir mintyse vizualizavo save kaip pomidorą, augantį... Pala, ne, ne, Ispanijos plantacijos tikrai nesinorėtų būti pomidoru. Ten gi žmonės tikri žvėrys. Tiksliau, nesuprasi, kas yra kas. 

Guru Guru susipakavo nedidelę mantą ir grįžo namo. Vos prisėdus prie eilinio filosofijos tomelio ieškoti atsakymų (mintis apie Mokytoją dabar pakeitė mintys apie sulysusį Vydūną), į duris kažkas paskambino. Sekmadienis. Vidurdienis. Ką velnias atnešė? Pikto veido žmogėnas pasakė, jog norėtų, kad jam įpiltų vandens iš krano. Viena vertus, Guru Guru buvo patiklus („turbūt automobiliui prireikė“), kita vertus, banditiškas žmogo snukis jam nekėlė pasitikėjimo. „Nėra vandens“, - meluodamas, bet nerausdamas (gyvenimas išmokė) pasakė Guru Guru ir durų neatidarė. 

Kartą jis buvo atidaręs duris bulvių siūlytojams. Moteris, mandagiai siūliusi jas, pasitraukė, o kažkoks smaukalas iš Vilniaus rajono tvojo kumščiu į pilvą. Apsižvalgęs bute ir nieko gero jame neradęs, atsidarė šaldytuvą, pasiėmė pusę likusios dešros (daugiau nieko nebuvo) ir, įspyręs Guru Guru į minkštą vietą, kaip sakoma policijos suvestinėse, pasišalino. 

Guru Guru jautėsi užgautas – ypač morališkai. Todėl pirmąsyk gyvenime ryžosi nuvažiuoti į policijos nuovadą. Joje sėdėjo dviese. Vienas žiovavo ir garsiai keikėsi matais, kad dar net trys valandos iki darbo pabaigos. Vėliau apsiramino ir ėmė rašyti kažkokį biurokratinį gaivalą. Parašęs pusę sakinio, nusispjovė, išmetė popiergalį ir ėmėsi sunkaus darbo iš naujo. „Senas, pensininkas jau turbūt beveik, stengiasi“, - džiaugėsi Guru Guru širdis, jausdama policijos jėgą. Kitas nuovados darbuotojas buvo jaunas ir labai greitas. „Pasirašyk“, - pakišo lapą. „Tai kad aš dar nieko nepapasakojau“, - suglumo Guru Guru. „Mes ir taip viską žinom“, - nekantravo policininkas, vilkdamasis striukę (prieš tai ji voliojosi ant žemės – tvarka nuovada nepasižymėjo). Trumpai permetęs akimis pareiškimą, Guru Guru pamatė, jog jame kalbama apie kažkokio Kazlausko mašinos vagystę. „Bet aš...“, - bandė sakyti. „Rašykis, turiu važiuot“, - piktokai pasakė policmeisteris. Guru Guru padėjo kryžiuką (beje, apverstą, mėgaudamasis mintimi, kad jį išsikvies saugumiečiai aiškintis dėl „satanizmo“, o  tada jis galėsiąs ramiai – juk tardymai turbūt ilgi – papasakoti apie žmogėną, atėjusį „vandens“; bent kažkas išklausys).

Saugiai grįžęs namo, Guru Guru užsirakino duris, dar pasitikrino, ar gerai, pažiūrėjo per akutę. Ramu. Įsijungė „National Geographic“. Negrabi panda („už ką jas myli, juk atrodo kaip alkašas meškinas pamušta akim“) valgė bambuką. Kiek Guru Guru žinojo, pandos daugiau nelabai ką ir tesugeba veikti – valgyti, šikti ir kartą ar du per metus pabandyti užsilipti ant patelės. 

„Žvėrys... Kokie jie panašūs į žmones“, - šovė mintis Guru Guru. „O mes ką veikiame šiame suknistame gyvenime? Griaužiame prekybcentrio pusmaistį, kuris, kaip ir pinigai, dingsta, tik ne turčių piniginėse schemose, o kanalizacijoje. Su patelėm irgi nieko gero – visos jos vienodos: kol užuodžia naudą, bus meilios, o jei šaldytuve dešros nėra (o, velnias, taigi nebėra, pavogė, prisiminė Guru Guru), dings kaip dhūmas. (Guru Guru didžiavosi savimi prisiminęs sanskritišką žodį.) Kai tepa slides, po savęs visos jos palieka tik muses, - niekada nesusitvarko“. 

Guru Guru išgėrė migdomųjų ir alkanas nuėjo sapnuoti žvėrių. Sapne jis nebijojo nieko. 

(Bus daugiau.)