Paskutinis išjungimas

Programuotoją Otoną pribaigė skubus banko užsakymas. Drebėjo rankos, šlubavo atmintis. Programuotojas buvo išsunktas it citrina - jis jau nesugebėjo parašyti nė vienos komandos. Otonas nulūžo it senas, nuvalkiotas kompiuteris. Kokia gėda! Ką jau kalbėti apie ateities karjerą, pinigus, šeimos gerovę. Verkiant, reikėjo skubaus remonto.

Programuotojas nedvejodamas įsmuko į beveik padorią aludę. Po trečio bokalo stipraus alaus, Otonas, skubiai pakeitęs specialybę, tapo jūreiviu, beveik piratu. It vėtros aplamdytas burlaivis, programuotojas išniro iš tirštos aludės. Į visas puses svyravo laivo denis. Snigo klevo lapais. Vitrinose paganęs aptemusias akis, Otonas įžvalgiai atmetė abordažo planą ir plačiu lanku apiplaukė PC. Reikėjo saugoti ne tik veidą, bet ir piniginę. Siautė vėjas, gatve riedėjo margaspalviai aisbergai, bet navigacijos įgūdžiai nebuvo nei prarasti, nei pamesti. Urbanistinė audra nepaskandino girto jūreivio. Programuotojas, neatsitrenkęs nei į gatvės stulpą, nei į šiukšlių urną, sėkmingai nuplaukė namo.

Girti namai – tai tamsioji mėnulio pusė, svetima, neištirta erdvė. Gal būt, svetingas uostas. Otonas sugrįžo, bet ne visi buvo namie. Kažko trūko galvoje... Gal būt varžtelio?

- Ištroškęs atsakymų, bibliotekose išviriau smegenis, bet neradau gudriai paslėptos tiesos, nežinau ko trūksta ir kas privalo čia būti... - sudejavo programuotojas, - esu tikras, būtini radikalūs sprendimai, ir jei neįmanoma nustatyti nežinomo dėmens, tai iš lygties reikia pašalinti bereikšmę konstantą. Gerbiami studentai, paskaita baigta!

Po ilgo antistresinio riksmo, Otonas ant sausos sienos kreida užrašė savo vardą. Ilgokai pameditavęs, programuotojas šlapiu skuduru nuvalė bereikšmį žodį. Štai ir viskas. Operacija baigta. Tarsi, surastas atsakymas, įminta neįkandama mįslė. Stora knyga uždengęs tuščią taurę, Otonas gardžiavosi karšta arbata. Jau geriau, lengviau, smagiau. Nustojo pykinti. Beveik išsiblaivęs, programuotojas į nepasiekiamą dangų pakėlė akis.

- Jau išjungi lubų propeleriai, bergždžiai sukasi oras. Praradęs dirižablius ir oro balionus iki nukritimo šoksiu bugi vugi...

Leistuvas itin noriai prarijo kompaktinę plokštelę. Metalu sužviegė kolonėlės, pabudo ištrintas, į metalo laužą nurašytas kūnas. Deja, Otonas sportavo tik vaikystėje. Stalčiuje dulkėjo žalias karatė diržas. Prasminga šokti vienam. Greitai seko jėgos. Braškėjo skeletas. Programuotojas apalpo.

Smūgis į sieną sustabdė širdies plakimą tik vienai sekundei, bet ir to pakako atsitokėti ir pabusti... Otonas išgyveno dar niekad nepatirtą nesvarumą – kūnas tapo lengvas it pūkelis.

- Manęs nesulaikys aštrios grindų vinys - be sparnų pakilsiu į orą. Įbridęs į debesų lankas, nersiu į žaibo tunelį, į veidrodinę mėnulio šviesą!

Kambarys buvo tuščias. Į abi būties puses svyravo laikas, bet laikrodžių rodyklės jau sukosi atgal. Į nebūtį skubėjo sekundės ir valandos, bet programuotojas vis dar buvo gyvas. Otonas paklydo svetimame laike. Bejėgis programuotojas nesugebėjo apskaičiuoti net savo gimimo datos. Dokumentai melavo: jie - popieriniai, valdiški, nepatikimi.

- Ar aš esu gyvas? Ar esu autentiškas ir tikras? Gal aš suklastotas? Gal būt, aš tik robotas, holograma, be substancijos ir savasties? Tik dykumos miražas? – svarstė Otonas, - metas užbaigti šį nelemtą žaidimą! Reikia išjungti šį abejotiną pasaulį! Paspausti paskutinį mygtuką! Tiesa paaiškės, kai monitoriaus ekrane užges šviesa.

Programuotojas atkuto, sugrįžo jėgos, tiesa, tik dalinai, bet ir to pakako.

- Noriu žinoti, kur aš esu?

Otonas apsidairė. Vietovė, tiksliau, patalpa buvo nežinoma.

- O gal aš namuose? Kažin... – abejojo programuotojas.

Geležiniai logikai paklūsta bet kuri teritorija, net ir slapta. Nedelsiant reikėjo sudaryti judesių algoritmą. Otonas nudžiugo, įsitikinęs, kad jis stovi patalpos viduje. Saugu, ramu. Bet reikia judėti, neužmigti.

Programuotojo kojos dar veikė, nes nebuvo paralyžiuotos ar išjungtos. Nuogas pėdas patikimai saugojo minkštos šlepetės. Pirmyn drebėdami! Iki durų buvo tik keli žingsniai, bet reikėjo drąsos ir pasiryžimo. Pagaliau Otonas sugriebė durų rankeną. Jėga!

- Bet kas manęs laukia už durų? – programuotoją persmelkė šiurpi mintis, - gal minkštas kilimas, o gal aštri praraja?

- Laiptai, - geranoriškai sufleravo intuicija.

- Ar verta pasitikėti paranormaliomis galiomis? – abejojo Otonas.

- Kritinėje situacijoje galima remtis į bet kokią atramą, net ir menamą. Svarbu nenuskęsti, neprigerti... - tikino vidinė pašnekovė.

- Vanduo! – krūptelėjo programuotojas.

- Jo nėra. Už durų - laiptai į viršų, - patikslino intuicija.

- Kaip gerai, kad ne į apačią. Jokio nuopuolio, jokios degradacijos, - beveik džiūgavo Otonas.

- Ar sunku kopti aukštyn? – smalsavo vidinė pašnekovė.

- Noriu pasiekti snieguotas viršukalnes, - pūtėsi programuotojas.

- Nejaugi pamiršai misiją! – subarė intuicija.

- Paskutinis mygtukas! – sudrebėjo Otonas.

Programuotojas užbėgo laiptais į viršų. Vaikystės palėpė. Krūvos senų knygų, žaislų ir baldų. Štai ir pirmasis kompiuteris. Neišjungtas! Monitoriau ekrane žaidė kiškučiai, šuoliavo vilkas, snūduriavo lokys. Seni animaciniai filmukai. Otonas apsiverkė.

- Išjunk mane... – dusliai sublerbė senos kolonėles.

- Nejaugi... – pašiurpo programuotojas.

- Tu palikai mane įjungtą... Aš negaliu reinkarnuoti, evoliucionuoti, tobulėti, transformuotis, keisti parametrus... – dejavo nukaršęs kompiuteris.

Otonas paspaudė paskutinį mygtuką. Kol dar nepritrūko drąsos, nepraskydo... Užgeso ekranas ir tapo beviltiškai šviesu. Programuotojas rėkė ir spardėsi. Ant rankų jį švelniai laikė žaliu chalatu vilkintis vyriškis. Apačioje gulėjo jauna, graži moteris. Naujas pasaulis buvo toks didelis, toks šaltas, toks keistas.

- Mama! – suriko Otonas.

Vilnius, 2013 m.