Laiko duobė

Musės žvilgsnis nepastebimas, neužuodžiamas, radioaktyvus. Dizaineris Napalys juto jo aštrią skvarbą. Tiesiai į smegenis smigo spygliuota kalėjimo viela. Skersai ir išilgai skilo dizainerio kakta. Tamsiame danguje nušvito Šiaurės kryžius, pastebimas tik anksti ryte ir tik pro lango stiklą. Kabinete alpo uodai, bet Napalys nenuvirto ant slidaus parketo, tik susvyravo, sugebėjęs įveikti dūzgiančią, reaktyvinę galią. Virš stalo praskrido geležiniai musės sparnai. Nukrito sunki molinė vaza. Sudužo ikebana. Grožio kontūrų neišgelbėjo medinė stiebų armatūra. Ant kilimo voliojosi sudžiuvę lapai ir žiedai.

ikebana moribana

iškeliavo į taivaną

Eiliavo dizaineris. Estetinė netektis - skaudi, nepagydoma. Subombarduotas svarbiausias, strateginis interjero akcentas. Napalys rasotais delnais surinko laimės šukes ir bejėgiškai atsirėmė į sieną. Norėjosi verkti, daužyti galvą, pramušti šaltą tinko sluoksnį, regėti gėlėtas pievas, duslius miškus, miglotus slėnius. Staiga dizaineris išgirdo keistą triukšmą. Primityvų betoną graužė geležinis sliekas. Verta patausoti smegenis kūrybai, tegul juodą darbą dirba kiti. Dar ramu, dar tamsu. Už durų knarkė mieguisti laiptai, bet automobiliai jau signalizavo nakties pabaigą, sunkų rytą, nepakeliamą dieną. Plati knygų lentyna spinduliavo nepastebimas raidės. Napalį smaugė daugiaprasmiai sakiniai, protingos citatos, garsių žmonių sentencijos. Įkyrus, nevaldomas minčių srautas sufleravo aklą maršrutą į prarastą darbą. Dar tylu, bet jau geso saugus nakties fonas. Užmigo nutukę svirpliai. It nesprogusi bomba sučirškė telefonas. O gal žadintuvas?

- Patikrinsiu, pažvelgęs pro langą, - atsitokėjo dizaineris.

Napalys skubiai atvėrė medžiu įrėmintą stiklą. Iš kelio pasitraukė įkalinti langai. Laisvė – tai suprastas pavojus, suvaldyti jausmai, teisingas horizontas. Už metro krito sudegęs lietus. Pūstelėjo šiaurys - pilki debesys pasiekė dizainerį ir žilu šerkšnu užklojo vešlią ševeliūrą. Nelauktai į veidą smogė senatvė. Iškrito tuzinas dantų, ant nosies išaugo sunkūs akiniai, subraškėjo keliai.

- Nejaugi, tai pabaiga? Nejau, krištolinės šakės! Laiko buldozeris sutraiškė mane... Mama, aš noriu būti jaunas! Aš dar nesuspėjau iškopti medaus stiklainio! Aš žūstu ir dūstu... Padėkite! Gelbėkite! SOS! – aimanavo Napalys.

Dizaineris paseno be reklamos, be spaudos dėmesio, be TV skandalo. Beverčių baldų prislėgta, nudvėsė ambicinga jaunystė.

- Reikia ištrūkti iš laiko duobės! Reanimuoti viltį! Auksine pasaga pakaustyti žygio batus, - nepasidavė Napalys.

Dizaineris įrankių dėžėje surado seną, sulinkusį atsuktuvą, lūžusį raktą, surūdijusį grąžtą, plaktuką, vinis. Operacijai tiks riešutmedžiu inkrustuotas stalas. Įskilusioje peleninės dar smilko bejėgė cigaretė. Lėtai, bet užtikrintai geso akys - nuorūkų pradegintos skylės.

- Mesiu rūkyti, nes piratinio tabako drožlės jau nebeatitinka europinių standartų, - prisiekė Napalys.

Skubiai pasnigo pelenais. Pakvipo smilkalais. Pagaliau, koridoriuje dizaineris surado batus. Numetė juos ant stalo ir susimąstė:

- Ant grindų vis mažiau smėlio. Kol studijavau, tobulėjau, - batai augo kalnais. Dabar liko tik viena pora. Reikia ryžtis. Už slenksčio nežinomybė ir tamsa. Iškeliausiu basas. Peržengsiu savo seną skeletą...

Prieš lemiamą kelionę, Napalys ryžosi pažvelgti į veidrodį. Paskutinį kartą. O didis džiaugsme! Tiesiai į vargšą dizainerį žvelgė niūrus, bet jaunas veidas. Valio! Viskas.

Vilnius, 2013 m.