Panika

Prekybos centre į krepšelį įmečiau batoną, žirnelių stiklainį, skardinę giros, skalbimo priemonių maišelį ir apsižvalgiau. Ką dar reikia nupirkti?

Besidairydamas krūptelėjau. Į mane žvelgė stebėjimo kameros akis. Nejaugi esu sekamas? Šyptelėjau. Niekai. Dėl viso pikto, žengiau kelis žingsnius atgal. Kamera neatsiliko. Nepasidaviau. Vikriai pasislėpiau už aukšto stelažo. Atsidusau. Štai ir viskas. Kur tau! Užsirangiusi ant skardinio ventiliacijos vamzdžio, mane įdėmiai skenavo stiklinė gyvatės akis. Supratau - niekur nepaspruksiu. Mano veidas ir krepšelio turinys jau išsiųstas visoms pasaulio žvalgyboms.

Nutirpo kairė ranka. Nejaugi aš teroristas? Dar kartą žvilgtelėjau į krepšį. Skalbimo milteliai. Nekalta buitinė chemija. Nejaugi? Iš jos galima pagaminti bet ką – narkotikus, bombą, napalmą... TV ekrane ne kartą mačiau, kaip vikriai darbuojasi veiksmo filmų blogiukai. Į lentynas skubiai iškroviau įtartinas prekes.

Pasilikau tik batoną. Prie kasų mane sustabdė skvarbus apsauginio žvilgsnis. Pakliuvau? Pareikalausiu advokato. Kovosiu už savo teises. Po velnių, juk gyvenu demokratinėje šalyje! Deja, mano įtarimai pasitvirtino. Banko kortelė buvo užblokuota. Nepervedė atlyginimo? Nesąmonė! Nesu bedarbis, valkata, girtuoklis... Ir parduotuvės išėjau be batono, bet gyvas. Nesupakuotas, nesusemtas, neareštuotas. Bent kol kas... Suskambo mobilus telefonas. Griežtas balsas pasiūlė sudalyvauti kažkokioje apklausoje. Galas! Niekur nepaspruksiu. Apraibo akys. Nualpau prekybos centro aikštelėje, nepasiekęs savo mašinytės.

Vilnius, 2013 m.