Gyvenimas lietuje

Gyvenimas su lietum mane išmokė ramybės, kuri sušildo, nes mokausi atrasti naujas spalvas ir naujus būdus nesiraukyti dėl lietaus, nes tai visiškai kitaip, ne markstymasis nuo saulės. Gyvenimas lyjant dar mane išmokė to nenuplaunamo ilgesio, kuris nudažo lūpas vyšnine spalva. To jausmo, kai norisi, jog tavo delnai susiliestų su kito delnais. To ramaus sėdėjimo iki pirmo rimtesnio širdies dūžio.

Juk kai lyja, svarbūs tampa visai kiti dalykai. Briaunos ne tokios aštrios. Laikinos akimirkos užgrūdina. Išmokstu nebespręsti apie balutės gylį pagal jos akies spalvą. Viskas tampa truputį paprasčiau – pasaulis, kur lyja, ir pasaulis, kurio lietus nepasiekia. Čia galima džiovinti kaštonus ir nepaisyti sąskaitos faktūros. Pasėti paraštėj daugiau vardų, arba daugiau ištrinti. Nebesikartosiu. Kaštonus tereikia skaičiuoti prieš mūšį. Bet kol lyja, reikia priimti mintis. Be taros. Ir be tarnų. Dabar rudens diagnozė – pasveikti. Vienok ligos istorija paini, joje daug klaidų. Tik vienas žodis taisyklingas – „veikti“.

Juk visada lietus išmoko tos tylos, veiksmažodžių ir jūros jausmo. Nes visada žinai – kol gyvas, tol surasi savo uostą.