Žuvis

Žinau, kad mano akys didelės ir migdolų formos. Jos mėgsta žiūrėti į gražius dalykus, stumdyti debesis ir šypsotis.  Man patinka gulėti ant žolės arba sėdėti didelių miestų senamiesčių kavinėse, stebėti žmones. Man patinka kelionių nuotaikos ir stebuklai. Tikiu jais. Dar tikiu šypsenų dėsniais. Man patinka klausytis muzikos ir švelnių žodžių. Patinka šokti (su ar be muzikos). Patinka laukti Kalėdų ir dovanoti dovanas. Patinka žmonės, kurie moka nustebti, kurie niekada iki galo neužauga ir netampa dideli dideli snobai / murmekliai / bambekliai. Dar man patinka juoktis, rašyti ir skaityti ilgus laiškus (kur vokuose dar kartais būna konfeti, smilkalai ar karvės), suptis ant supynių, apkabinimai, spėlioti orą  ir fotografuoti violetinius debesis penktą ryto.

Dabar jau žinau, kad tikrai labai nemėgstu melo, apkalbų ir apgavysčių. Mėgstu tikrus dalykus - bučinius, palinkėjimus, jausmus, mėtų arbatą ir prisilietimus. Mėgstu jausti saulės zuikius ant blakstienų ir pavasario gėrį delnuose. Mėgstu jausti, kad nesu viena ir man patinka suprasti žmones. Todėl daug klausinėju ir klausau. Kartais zmonės sako, kad daug kalbu ir garsiai juokiuosi. Manau, - jie sako tiesą.

Trupučio tylos sezono baltosios naktys. Išsiskaičiuojam pirmom antrom ir vyrais. Čia daug (p)lojimų, prožektorių. Mano lyrika apkarsta. Baltosios naktys, nors saulėlydžių vis dar būna. Netaisyklingi daugiakampiai topografiniuose žemėlapiuose pasivertė didele raudona saga. Ją įdedu į šitą voką. Beje, lygiagretės nesikerta, todėl po to nebebus laiškų. Apsirikau – esu antra. Arba esu žuvis. Ne vyras.