Pradžia / Radikaliai
 

Apie žodžius

Kiek daug kartais reikia nupurtyti palaidų žodžių, kad pamatytm prasmę, tikrąją esmę ar galimybę pratęsti sakinį? Kai žodžiai nubyra, ar belieka kas nors? Jų byrėjimas toks panašus į lietų – ramina, bet primena ir apie debesis. Ir taip kartais prilyja pilną žodyną, ir tada žinau, reikia labai atidžiai stebėti kaip žodžių karavanai keliauja greitkeliais, mokytis pamatyti visus skyrybos ženklus, nes nebėra ką aplenkti. Ir aš vis dar kasdien stengiuosi pamatyti drugelį kiekvienam vikšre, kableliais nuraminti nesukirčiuotus jausmus.

Evelina Kvartūnaitė
2013 m. Spalio 01 d., 19:08
Skaityta: 81 k.
Be pavadinimo. Evelinos Kvartūnaitės nuotr.
Be pavadinimo. Evelinos Kvartūnaitės nuotr.

Ir tada prasmė atsiranda. Efemeriška. Lyg vakarėlio juokas ant senų krikštolinių taurių. Žiūriu, kaip ramiai muilo burbulai leidžiasi nešami vėjo ir tiesiog, rodos, mėgaujasi savo spindėjimu saulėj. Galvoju, ar tas lyginis keliavimas laiko raktikauliu turi tokią prasmę, kurios taip ilgai ieškom kasdienybės rieškučiose. Kurie žodžiai laiko daugiausiai prasmės, kai paprasti dalykai pasaulio vertybių akcijų biržoje krenta septyniais procentais bet tris kartus per dieną. Virtualūs žodžiai keliauja greičiau, bet ar įgauna tą patį svorį?  

Tada pažvelgiu į paraštes. Čia būriuojasi nuo sugertuko išsigelbėję laiko lašeliai. Ir tyla. Pirmoko ranka atkartoti namų darbai. Kol žodis virsta kūnu, mano pasaulis truputį sustoja. Ir lieka tik muilo burbulai.

evelina kvartūnaitė

esė

apie žodžius

fotografija

Komentarai
  • Algirdas
    2013 m. Spalio 01 d., 21:32
    ...žodžiai...prasmė, paraštės...trupiniai...virtimas kūnu...vat tokius žodžius, kaip kad rašai Evelina, įkvėpdama jiems kūną, ir ne pliką, o apgaubtą prasmės apsiaustu, čia tepaskaito viso labo kelios dešimtys, beieškančių kasdienybėje kokių tai paraščių, kokių tai nubirusių trupinėlių, nuo kasdienės duonos riekelės, na kartą kitą ir koks gal šimtelis čia užklydusių...o šimtai tūkstančių ?...jie kur ? ...pasiklydę ? ...jie kotiruoja kieno tai valdomas akcijas gal ?...jie tiesiog LEKIA !...kasdienybėje...kol KAŽKAS įbruka tarp kojų pagalį, ir ne bet kokį pagalioką, tada jų lėkime kažkas keičias...tik ar ne per vėlai ?...taip, mes vėluojam per dažnai, aiškiai per dažnai, nors paradoksas,- juk vis lekiam !...