Delnais

Dabar namai gyvena rudeniu. Jaukiu, minkštu ir dažnai pakankamai neimpregnuotu nuo lietaus. Todėl palieku viską, kas neperšlampa koridoriui. Kad namie būčiau neimpregnuota, tikra ir peršlampanti nuo visko, kas tikra – minčių, jausmų ir mėtų arbatos. Dar kartais – vyno ir neramių prisipažinimų, nes gyvenimas eina. Ir ne visada su neperšlampančiais batais. Ir kartais būna nuospaudų ir nejaukių  susižvalgymų, neištartų žodžių, kurie įstringa lūpų kampučiuose, perkepusiose bandelėse ir lūžtančiuose skėčiuose.

Dabar ruduo gyvena namais, nes tai yra vieta, kur susitinkam, kad būtų ramu. Dviejų rankų pastogė, kaip kartoja mano spindinti draugė. Nes ruduo visom spalvom krinta į mano delnus ir man nebelieka nieko daugiau, kaip tik būti neapsakomai dėkinga.