Apie šilkmedžių sodinimą jūroje

Kelios mintys, o gal tik padriki pastebėjimai.

Klystume, manydami, kad Jėzaus apaštalai buvo bebaimiai tikėjimo didvyriai, panašūs į  Kryžiaus žygiuose dalyvavusius riterius arba į stebukladarius iš jau kadaise pageltusių šventųjų biografijų. Nebūtų jie prašę Mokytojo, kad šis sustiprintų jų tikėjimą, jeigu būtų buvę galiūnai.  Ne tik šis prašymas, bet ir daugelis jų gyvenimo epizodų, aprašytų evangelijose, byloja apie tai, kad šie vyrukai buvo iš to paties molio kaip ir mes, o tai reiškia, kad neverta per daug nerimauti dėl to, kad tavo tikėjimas svyruoja, dėl to, kad būna gyvenime valandų, o gal ir metų, kai balansuoji ant tikėjimo-netikėjimo lyno.

Šiame trumpame Evangelijos pagal Luką fragmente atskleidžiama dar viena, teigiama, apaštalų savybė: jie nebuvo veidmainiai nei prisitaikėliai. O juk galėjo apsimesti, kad viskas gerai,  galėjo sau lyg niekur nieko sekioti paskui Jėzų, dėdamiesi esą verti savo Mokytojo mokiniai.

Ir dar. Apaštalai neprašė papasakoti apie Dievą ir išaiškinti jiems, kaip funkcionuoja dieviškasis ,,mechanizmas“, – tiesa, Pilypas, anot Evangelijos pagal Joną autoriaus, paprašys: ,,Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“ (Jn 14, 8), – nereikalavo jie ir Dievo buvimo įrodymų, o tik norėjo, kad tas, kuris pats be galo pasitikėjo dangiškuoju Tėvu, sustiprintų ir jų tikėjimą. Bet juk tai svarbiausia. Teologijos studijos – dar ne viskas. Net atmintinai išmokęs visus teologijos traktatus, gali neturėti tikėjimo. Pamenu, vienas studentas po Įvado į Šventąjį Raštą paskaitos, buvo ne juokais supykęs: ,,Dar viena tokia paskaita, ir aš prarasiu tikėjimą!“

Jėzus nesistebi savo mokinių prašymu ir nekaltina jų dėl menko tikėjimo, – nors, tiesa, būta ir priekaištų (pvz., ,,Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ (Mt 8, 26), – tačiau neatlieka jokių ritualų jam sustiprinti, net rankų jiems ant galvų neuždeda ir nemoko vadinamųjų tikėjimo tiesų, kurios mūsų dienomis privalomos net mažiems vaikams. Nieko keista – tikėjimas nėra daugybos lentelė, kurią galima išmokti atmintinai vieną kartą ir visiems laikams. ,,Klaidinga manyti, kad tikėjimas yra kas nors nepajudinamo ir savaime atsirandančio. Tikėjimas reikalauja intensyvių pastangų ir energijos galbūt daugiau nei visa kita“, praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje rašė rusų literatūros ,,provokatorius“ Daniilas Charmsas (,,Nutikimai“).

Jėzaus atsakymas netikėtas. Argi ne paradoksas? Tas, kuris atsisakė stebukladario šlovės, – dar pradžioje, dykumoje, galėjo akmenis paversti duona, – o jei ir padarydavo stebuklą (anot Evangelijos pagal Joną, ,,stebuklingą ženklą“), tai dažnai prašydavo liudytojų, kad niekam apie tai nepasakotų, – dabar aiškina mokiniams, kad turėdami bent mažytį, silpną tikėjimą, galėtų daryti iš kojų verčiančius stebuklus.

Žinoma, greičiausiai tai tebuvo tik alegorija, juk nebūtina viską suprasti paraidžiui, reikia mokėti skaityti ne tik raides ir eilutes, bet ir tai, kas palikta tarp jų. O galbūt Jėzus norėjo pasakyti tai, kad tikėjimo neįmanoma pasverti ir išmatuoti: didesnis-mažesnis, stipresnis-silpnesnis. Mes arba tikime, arba ne. Jei tiki, gali ir šilkmedžius jūroje (nebūtinai Baltijos arba Juodojoje) sodinti, ir kalnus (nebūtinai Kaukazo arba Alpių) nuversti, jei ne – nepajudinsi nė piršto. Antai, Sigitas Geda yra pastebėjęs: ,,Žmogus negali nieko daryti, jeigu neturi tikėjimo. <...> Netikintieji kartais stipresni žmonės nei pamišę tikintieji“. (Pastarasis sakinys neatrodys esąs prieštaravimas pirmajam, jei tikėjimo nelaikysime religingumo, ypač tariamo, sinonimu. Pats S. Geda paaiškina: ,,Pas mus jeigu jau tikėjimas – tai religija...“. )

Nors ką gali žinoti – gal Jėzus mokėjo ir ironizuoti, tik knygoje, nors toji knyga ir Evangelija, sunku išreikšti ironiją balse? Šiaip ar taip, tikinčiu save laikančiam žmogui (būtent – ,,save laikančiam“), dažnai, turbūt net pernelyg dažnai, kyla pagunda tapti burtininku arba iliuzionistu ir pasitenkinti publikos įnorius tenkinančiais triukais...