Improvizacija virtuvės tema

Triukšmas prikausto dėmesį. Ir vėl tas kaimynas bumbsi su savo muzikom. Kokios ten muzikos, kaip su pliauska ant kaladės.

„Ak, tu sena gvėra, – prisimenu rėkiantį kaimyną. – Muzikos nesupranti.“

„O, koks tu mandagus“, – stebiuosi.

„Aš jaunas, man viskas galima.“

Prisiminimus nustelbia bumbsėjimas virtuvėje. Lygiai toks, kai trinu bulvių košę. Lyg muzika. Puodas šokčioja nuo kočėlo smūgių: bum, bum, bum. A, tai čia ta naujoviška. Suprantu. Sveikatai pataisyti, vaizduotei įdirginti

Įeinu į laiptinę, pakylu liftu. Bum bum bum, dreba namas. Per sieną nubėga virpulys. Bumbsėjimas ir džerškėjimas stiprėja su kiekvienu žingsniu. Tyliai atsirakinusi duris, veriu nepasitikėdama ausimis: gal rodosi. Pamažu slenku koridoriumi. Namuose lyg koncertas. Kas šeimininkauja mano virtuvėje? Sustoju ir, pasitelkusi vaizduotę, klausausi.

– Nors kartą išvirsim tikrus pietus, girdžiu sakant. – Pareina ir tingi, skrandis ims pūti.

– Ką virsime? – klykteli samtis.

– Vaistus nuo pūvančių skrandžių, – rėkia visas įrankių choras.

– Vaistus, vaistus, – piktinasi šaukštas. – Kalbėkit trumpai ir aiškiai.

– Taigi sriubą – geriausius vaistus, – užtikrintai įsiterpia puodas.

– Tuoj nuskusiu ir supjaustysiu bulvę su morka, – sako peilis.

– Tik neįsismagink besišvaistydamas po virtuvę, kam nors iš mūsų bakstelsi,  – perspėja šakutė. – Bus kaip tolimam užkampy.

– Neįžeidinėk, ar aš be proto, – atsikerta peilis. – Tik žmogaus rankose esu pavojingas, o su jumis neateitų į galvą …

– Pripilkit mane vandens, – ragina puodas, – ir sudėkit supjaustytas bulves su morkomis.

–        Mus užmiršot, – rėkia kruopos. – Tuoj ateinam.

– Stebiuosi, kodėl jūs prieskonių nepaieškote, – įsiterpia kiaurasamtis. – Baigiu akis pražiūrėti – sriuba išeis kaip įstatymas – be skonio.

– Nenukrypkit į politiką, užraugsit liūną ir, viską užmiršę, mane perkaitinsit,  –perspėja viryklė.

– Gerai jau gerai, būtume ir nežinoję, kad be tavęs ir politikos sriuba neišverda, – šmaikštauja šaukštas. – Reikia tik pamaišyti ir puodas su politika neprisvils.

– Čia tau ne įstatymas, kad gali kaip nori maišyti, – samprotauja samtis. – Kaulą reikėjo įmesti, kad riebiau būtų.

– Mūsų šeimininkė ir taip stora, vos tarpdurin įtelpa, dar riebiau užsimanėt,  –rėkia trintuvė.

– Gerai sakai, kai kraujagyslės riebalais užsikimš, gali infarktą gauti, – pritaria sietelis. – Imkit pavyzdį iš manęs, trinu ir vartoju tik daržoves.

– Ė ė, atidarykit šaldytuvą, mačiau mūsų storulė prieš savaitę kauliukų šaldiklin įmetė, – šaukia šakutė.

– Kad kauliukų nė kvapo, tik šviesa šaldytuvo gale, – kraipo galvą samtis. – Ir aidas kaip miške naktį.

– Ak, ta gvėra, taip jai ir reikia, – kelia erzelį trintuvė. – Kai tokia apsileidus, tai ir liks su aidu ir amžina šviesa. 

– Jūs ten greičiau, ar jau verdam, – tvarką daro viryklė. – Kai pareis šeimininkė, atsineš į virtuvę tą juodą dėžę ir bus baigta.

– Kas baigta, kas baigta, tegu neša, – pritariamai linksi samtis. – Ir aš noriu pažiūrėti, kaip šaudo arba valdžios vyrai pešasi.

– Jeigu netyčia į kurį pataikys? – virpteli tarka.

– Kalbėk tik už save, jei esi bailė, – piktinasi šaukštas. – Vienos paskalos iš tų bobų.

– Tu manęs neįžeidinėk. Esu dora, darbą mylinti moteris, – atsikerta tarka.

– Beišeinanti iš mados, – erzina samtis. 

– Esi pats seniausias, – šaiposi tarka. – Tave tuojau nurašys ir išmes į šiukšlyną.

– Bet aš niekad iš mados neišeisiu, mano stilius – amžinas, – tikina samtis. – O va tave tuoj virtuvės kombainas pakeis.

– Nesiginčykit, galo nebus, jau baigiu sriubą virti, – pukši puodas. – Ir neprisvilau.

– Nesisavink mano triūso, – perpyksta viryklė. – Darbštuolis mat atsirado. Kas jūs visi be manęs. Kaip be rankų.

– Tuoj paragausiu, – siūlosi šaukštas.

– Palaukit, palaukit, – rėkia visus ilgai stebėjęs kiaurasamtis. – Argi taip galima nei iš šio, nei iš to susimanius virti sriubą.

– O kas čia keisto, – tyliai sako viryklė.

– Tas ir keista, kad neturime Sriubos virimo įstatymo, – krapšto pakaušį puodas. – Kas nors prikibs ir neįrodysime, kad viską darome teisėtai.

– Aaaaaa, – nutęsia viryklė. – Net nepagalvojau, kad galiu būti apkaltinta sutikusi… sutikusi virti.

– Taigi va, šiandien rizikuojam, gal nenutvers, kad dirbam nelegaliai, o rytoj reikės įstatymą rašyti, – atsidūsta puodas. – Sriubos virimo procesas prasideda nuo manęs, jaučiuosi atsakingas...

Visi lyg staiga nuščiuvę susigūžia. Viryklė, pasiskelbusi svarbiausia darbininke, irgi tyli, nes, jaučiu, nelabai mėgsta tokią nuobodybę. Įstatymas, įstatymas, kur nepasisuksi. Ir jokios šviesos... valstybės, gale… 

Stoviu ir laukiu. Išgirdusi stuktelėjimą, žengiu į virtuvę. Ant stalo garuoja sriubos puodas…