Greitasis. Tikra istorija

- Chuliganas! – šūktelėjo sportiškos išvaizdos senutė, - gelbėkitės, jis traukia peilį...

- Tai vilniečio kortelė, - nuraminau reiklią keleivę.

- Žinom mes tokius, parodo negaliojančią banko kortelę ir atima piniginę, - nepasidavė moteriškė.

Staigiai truktelėjo greitasis. Nuvirtau ant guminio grindų kilimo.

- Padugnė! Girtuoklis! – pasipiktino vidutinio amžiaus džentelmenas.

Bandžiau pakilti ant kojų, bet mane paspyrė aukštas jaunuolis.

- Nešdinkis iš autobuso, valkata! Mums nereikia konteinerio smarvės.

Gulėdamas ant nugaros beviltiškai bandžiau pasiekti geltoną dėžutę, bet pribėgęs vaikigalis nutvėrė vilniečio kortelę. Nespėjau atsitokėti, sukaupti jėgas, kai mane nuo grindų ne itin paslaugiai pakėlė uniformuotas pareigūnas.

- Zuikis?

- Ne, aš Vilkas, - nedvejodamas pasakiau savo pavardę.

- Parodykite vilniečio kortelę!

- Neturiu... Pagrobė kažkoks vaikigalis...

- Mokėkite baudą!

- Turiu tik šimtą litų...

- Duokite, pakaks, - nurimo pareigūnas.

Skambant garsiam juokui, išskridau iš autobuso. Kaip iš kibiro lijo. Permirkęs kiaurai atvėriau darbovietės duris.

- Girtas? – reikliai pasiteiravo šefas.

- Gatavas, - bandžiau kvailai juokauti.

- Atleistas! Gali nešdintis!

Šlapias išsmukau į gatvę. Pabrukęs uodegą grįžau namo. Mane pasitiko pikta Vilkienė ir smogė antausį. Štai ir viskas.

Vilnius, 2013 m.