Aš, jis ir tu

Tas gyvenimas nebuvo pririštas, nors telefonai dar buvo laidiniai. Ir turbūt kur kas labiau pakeičiama gyvenimo dalis. Tada vietiniai skambučiai dar buvo nemokami, o tarpmiestiniai – netikėti ir labai laukiami ir dažniausiai vykstantys malonios (ar nelabai) operatorės pagalba.

Ir prisipažinsiu, nekeikiu technologijų ar galimybės būti laisviems, mobiliems, bevieliams individams, turintiems mažiau šansų pasiklysti naujose apylinkėse, nes veikia navigacinės sistemos, ar įsiamžinti save, savo artimuosius ar nepasikartojančias akimirkas vienu paspaudimu. Vienok dažnokai svarstau, kiek daug mes praleidžiame. Kiek daug gyvenimo prabėga ieškant nemokamo bevielio interneto ir kaip tai keičai mūsų realų gyvenimą. Ar vis dar būčiau draugais su tais žmonėmis, jei neegzistuotų  išmanieji telefonai? Ir galų gale, ar jie kartais netampa išmanesni, nei mano atmintis ar sugebėjimas planuoti dienas? Kaip dabar aš vis dar atpažįstu tikrus draugus? Ir kaip saugau savo privatumą nesibaigiančiose virtualaus pasaulio pievose? Ar tik dėl to vis kartoju, kad geriausios paslaptys yra viešos? Ir kaip apie tai jaučiasi žmonės gimę jau pasaulyje, kuriame egzistavo internetas, MMS-esai ir tviteris?

Tada, susipynusi visuose klausimuose, suprantu, kad gyvenimo grožis yra ne tik kaitoj, bet ir stabilume, nes aš visada dievinsiu tikras knygas, kurios gyvena bibliotekose, visada padėsiu telefona toliau, nes noriu išgirsti tikro draugo tikrą istoriją, net jei nepaspausiu „save as“. Mano prisiminimuose visada bus vaikystė be modernaus televizoriaus, bet su senąja animacija, mokymusi daryti vandens malūnus iš siūlų špulelių su tėčiu sniegui tirpstant pavasarį. Aš visada liksiu ištikima paprastiems dalykams, net jei jau išmokau, kaip naudotis instagram.