Miestas

Žmonės Amsterdamą mato labai skirtingai. Vienok viena iš populiaresnių ar labiau eskaluojamų nuomonių yra, jog tai miestas, kuriame galima viskas, kur nėra moralinių normų ir išties niekas jau nebestebina. Čia gali gauti tai, kas bene visose kitose šalyse yra uždrausta, nelegalu ir gyvena po didele juoda uždanga. Net jei ir egzistuoja. O egzistuoja juk visur. Ir visi labai gerai tai suvokia.

Ir išties, jei atkeliavęs į Amsterdamo centrinę traukinių stotį nenusuki į kairę (tikrąja ta žodžio prasme), nes ten yra nuodėmingasis Raudonųjų Žibintų kvartalas ar nestabteli ties viena ar keliom iš nebesuskaičiuojamų kavinių, kuriose pardavinėja ne tik kavą, bet ir marihuaną, Amsterdamas gali atsiverti išties kitokiom spalvom.

Manęs gana dažnai klausia, koks yra mano miestas, kur gyvenu dabar. Gyvenu ramiam rajone, kur vakarėjant po sodą skraido šikšnorsparniai ir ant samanotų stogų tipena pažįstami katinai. Į darbą keliauju truputį aprūdijusiu dviračiu. Šitam mieste, kur nemažai parkų ir saulėtą šiltą dieną bene visi žolės lopinėliai tampa nukloti saulės spindulius gaudančiais kūnais. Čia daug turistų ir atvykėlių. Bene stebuklas yra sutikti tikrą amsterdamietį. Paprastai čia gyvenantys užsieniečiai per dantį traukia turistus, kurių čia orui kiek atšilus – virtinės. Turistų sezoną apibūdina ne tik padidėjęs skaičius žmonių gatvėse, kurie išnuomotais dviračiais bando išlaviruoti nepaleisdami žemėlapio iš rankų, bet ir neįsivaizduojamo ilgio eilės prie Madam Tussaud ar Van Gogho muziejų.

Mano miestas ramus. Jame mokausi žavaus balanso, nes tiek daug skirtingų dalykų čia tiesiog randa būdą gyventi kartu. Mano miestas mane išmokė daugiau tolerancijos bei mokėjimo būti kur kas labiau tiesmuka nei lietuviškas auklėjimas kada nors būtų man leidęs būti. Čia aš tikrai įsitikinau, kad tolerancija nėra asimiliacija ir kad stebėdamas tik tampi turtingesnis, tik dalindamasis gauni daugiau ir tik išeidamas iš savo komforto zonos atrandi stebuklus.