Tulgirdo nuotykiai. Romanas

„Tulgirdo nuotykiai“ - paskutinė Pasvirusio pasaulio bibliotekos knyga, kurioje trumpam atgyja, šmėsteli Epo herojai. Pagrindinis romano veikėjas Tulgirdas beviltiškai skęsta jaunystės iliuzijų pasaulyje, nes bijo paprasto, kasdieniško gyvenimo. Bet kaip sakoma – nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Keisčiausios vizijos ir fantastiškos patirtys nuskaidrina Tulgirdo protą ir išgelbsti jį nuo pražūties.

 

TURINYS:

 

PRATARMĖ.................................................................................................

1. KIRVARPOS............................................................................................

2. MUSĖS......................................................................................................

3. DURYS......................................................................................................

4. UOGOS......................................................................................................

5. KROSAS....................................................................................................

6. PASIMATYMAS.......................................................................................

7. POKYLIS KAPE........................................................................................

8. PASLAPTIS...............................................................................................

9. MAIŠTAUJANTIS STULPAS..................................................................

10. DRAVENIO AUTOMOBILIS.................................................................

11. „TANGO“ REDAKTORIUS....................................................................

12. ŠTURMAS................................................................................................

13. STOGAS...................................................................................................

14. MILIJONIERIUS......................................................................................

15. NAKTIS....................................................................................................

16. TELEFONAS............................................................................................

17. TELEVIZORIUS.......................................................................................

19. BALTA VARNA.......................................................................................

20. GLOBĖJA..................................................................................................

21. RASOS.......................................................................................................

22. KAMINKRĖTYS.......................................................................................

23. MANEKENAS...........................................................................................

24. EKSTRASENSAS......................................................................................

25. LUNATIKAS..............................................................................................

25. SVAJOTOJAS.............................................................................................

26. GIRTUOKLIS..............................................................................................

27. MEISTRAS...................................................................................................

PABAIGA...........................................................................................................

 

PRATARMĖ

 

Sunku pasakyti, kodėl Tulgirdo gyvenimas, it senas geležinkelio vagonas, atsikabino nuo „normalaus“ gyvenimo lokomotyvo ir nuriedėjo nuo bėgių. Gal būt, avarijos priežastis buvo pigių knygų krautuvėlėje tik už vieną litą nupirkta „Melomano“ banko viceprezidento Dravenio poezijos knygelė. Šis leidinys buvo ne tik prisiminimų ar sentimentų lobis, bet ir didžiulė bibliografinė retenybė. Trumpų eilėraščių paraštės buvo išmargintos keistais komentarais ir replikomis. Kas parašė šias pastabas? Tikriausia, ne Dravenis.

Sugrįžęs namo, į savo palėpę, Tulgirdas atsargiai vertė neįkainuojamos knygelės lapus. Tai buvo į istorijos sąvartyną nuriedėjusios epochos atlasas, „ne pinigų kartos“ dienoraštis. Tulgirdas neskubėdamas sėlino „prarastosios“ kartos pėdsakais ir atidžiai perskaitė visus Dravenio eilėraščius. Eilės buvo pakylėtos ir trenktos, o komentarai paraštėse – šiurpūs. Tulgirdas knygelėje surado laikraščio iškarpą ir seną, nespalvotą nuotrauką. Laikraščio skiautėje buvo tik du iškalbingi sakiniai:

„Ekscentriškas bankininkas Magas, sudužus lėktuvui, paskendo Atlanto vandenyne, o jo pagalbininkas ir asmens sargybinis Dravenis tragiškai žuvo nuo įniršusios indėlininkų minios gindamas bankrutavusį „Melomano“ banką. Na, o naujosios muzikos žurnalo „Tango“ redaktorių, rašytoją Karminą Amerikoje nužudė kažkieno pasamdytas gangsteris...“

Taigi, jau nebeegzistavo garsioji trijulė, siekianti beprotiškai pasvirusių tikslų. Tulgirdas atidžiai pažvelgė į nuotrauką. Ant laiptų sėdėjo jaunimo būrelis. Ant kiekvieno asmens buvo aštriu daiktu, gal durklu ar adata, negraibai išdraskyti žodžiai: Magas – skenduolis, Karminas – peilis, Dravenis – akmuo, Eirimė – narkotikai, Gudrė – skurdas, Kunigunda – vienatvė, Kantrigirdas – depresija. Taip, tai buvo pasvirusio pasaulio komanda, jos branduolys. Keista nuojauta kuždėjo, kad negalima nuotraukos atsainiai numesti ar įdėti atgal į knygelę. Kol Tulgirdas dvejojo, nežinodamas ko griebtis – kairiame fotografijos kampe pradėjo ryškėti jo veidas. Tulgirdas nelaukė, kol išryškės lemtingi prakeiksmo žodžiai ir skubiai peleninėje sudegino nuotrauką. It gyvatė šnypštė ir liepsnose raitėsi užkerėta nuotrauka. Liko tik juoda pelenų krūvelė. Tulgirdas nė kiek nebejojo, kad reikia skubiai atsikratyti ir pelenų. Išbėręs juos į unitazą jis nuleido vandenį. Rausvas, tarsi kraujas vanduo nuplovė pelenus. Tik po trečio nuleidimo vanduo vėl tapo skaidrus. Ūgtelėjo noras dar kartą perskaityti pastabas paraštėse, bet jų jau nebuvo.

Liko tik švarios, nepažemintos eilės. Ir kuo ilgiau Tulgirdas gilinosi į Dravenio mintis – tuo darėsi šviesiau. Neverta stebėtis. Kai pasigendama gyvenimo prasmės – ieškoma beprasmybės. Tik absurdas gali išplauti užkalkėjusias galvas. Skverbtis į svetimą, tamsų ir mistišką protą yra pavojinga, bet Tulgirdas negalėjo atsispirti pražūtingai eilėraščių pagundai. Pagaliau, knygos pabaigoje jis tik pamatė dailų, kaligrafišką užrašą:

„Mielas, Tulgirdai, keliauk į pasvirusį pasaulį. Eik prie upės ir ieškok Aksominio duobkasio, bet būk atsargus – jis klastingas. Gali pasikliauti tik Geltonąja pelyte.“

Nejaugi šią pastabą parašė Dravenis? O gal tūlas Aksominis duobkasys, bankininkas Magas? Nesvarbu kas. Idea fix užvaldė sutrikusį Tulgirdo protą.

Ir visai nesvarbu ar, išties, egzistuoja pasaulis, pasviręs tokiu pačiu kampu kaip ir žemės rutulys, tik į kitą pusę? Svarbu – pasiekti šią paslaptingą erdvę?

 

1. AKSOMINIS DUOBKASYS

 

Vėlų rudenį, kai Auštrinis vėjas skrodžia nuvirtusias pušis, o tušti medžių kamienai laukia balto sniego, verta palikti šiltą kabinetą ir mąstyti gamtoje. Tariama vasaros žūtis sufleruoja reinkarnacijos pagrįstumą ir moko nebijoti mirties.

Šalia sraunios upės, laimingi žmones kartais sutinka Aksominį duobkasį ir gali jo paklausti:

- Kokia gyvenimo prasmė?

Bet vargas tiems, kurie paklaus antrą kartą. Tada Aksominis duobkasys iškas gilią duobę ir nublokš smalsuolį ieškoti atsakymų žvyre ar smėlyje. Naivų klausinėtoją gali išgelbėti tik Geltonoji pelytė.

Tarsi paklusdamas nerašytai tradicijai, Tulgirdas klaidžiojo šalia upės ir visai nelaukė Aksominio duobkasio. Staiga jis pastebėjo senyvą džentelmeną, vilkintį ilgą aksominį žaketą.

- Aksominis duobkasys! – sušuko Tulgirdas.

- Jūsų nuolankus tarnas, - manieringai nusilenkė miško ponaitis.

- Kokia gyvenimo prasmė? – džiugiai paklausė Tulgirdas, tikėdamasis kvailo, didaktinio pamokymo.

- Pažinti savo Tikrąją prigimtį, - paaiškino Aksominis duobkasys.

- O kaip JĄ pažinti? – pražūtingai leptelėjo Tulgirdas.

Smalsuolis atsidūrė šviežioje, ką tik iškastoje smėlio duobėje. Gražu! Kaip miela! Ir kas gi iškasė duobę? Nejaugi Aksominis duobkasys? Ir kas JIS toks?

- Kurmis, - paaiškino, nežinia iš kur atsiradusi, Geltonoji pelytė.

- O kas tu tokia? - kvaišo Tulgirdas, - gal gėlytė, smilga, samanėlė?

- Kvaily, aš esu speleologė! Nei mistika, nei techninis progresas nepakeis tavo sumauto gyvenimo.

- Tavo viršus! Tu nugalėjai! – nusijuokė Tulgirdas, bet kaip, po velnių, tapti laimingu?

- Visų pirma, nesikeik! – šūktelėjo Geltonoji pelytė ir atvirto jauna mergina.

- Tu graži...

- Todėl kvaila!

- Taigi, ar gali pasviręs pasaulis pakeisti mano nykų gyvenimą? – neatlyžo Tulgirdas.

- O tu paklausk savęs... tai geriausias sprendimas.

Paklausti savęs? Kokia kvailystė! Tik moteris gali sugalvoti tokią išeitį. Bet, pagaliau, reikia pakilti į viršų, išlipti iš duobės ir jaukioje kavinėje aptarti šį keistą nuotykį.

 

Mergina iš kuprinės ištraukė virvines kopėčias ir metė į viršų. Kopėčios už kažko užkliuvo, matyt, už kelmo. Tulgirdas išlipo iš duobės, bet mergina pradingo. Gal liko duobėje? Tulgirdas atsargiai pasilenkė ties duobės kraštu ir riktelėjo:

- Pelyte! Kur tu?

Niekas neatsiliepė. Duobė buvo tuščia. Tulgirdas apsidairė. Kai atsigręžė atgal, nebuvo ir duobės.

 

2. KIRVARPOS

 

Namuose Tulgirdas pasijuto saugus. Palėpė – tai bedugnė galimybė mąstyti, klausytis muzikos, kaupti bereikalingas plokšteles, knygas ir dulkes. Matyt, todėl čia šeimininkauja ir kirvarpos. Jos graužia ne tik medį, bet ir popierių. Kirvarpos kremta knygas ir renka keistus žodžius. Graužikės senose degtukų dėžutėse slepia mažyčius knygų lapų skutelius, palikdamos tik vieną sveiką žodį.

Kartą dulkėtoje palėpėje Tulgirdas surado tokią dėžutę ir, perskaitęs ant skutelių išlikusius žodžius, apstulbo. Pajutęs ypatingą, šių, iš pažiūros, beprasmių žodžių sąskambį, jis sugrįžo į kambarį ir išgėrė puodelį stiprios arbatos. Keistas nuotykis tyliai, ir be jokio skausmo, smegenyse aktyvavo snaudžiantį centrą. Ir tik dabar Tulgirdas suprato, kad arbatos skonis yra paslėptas ne žolės lapuose, o kažkur žymiai giliau.

- Matyt, kirvarpos, skirtingai nei aš, žino gyvenimo prasmę, todėl graužia knygas kiaurai...

Neradęs tinkamo atsakymo, Tulgirdas tiesiai į lubas mestelėjo atvirą degtukų dėžutę ir popieriaus skiautelės it alkanos žuvėdros išskrido pro langą. Tik dabar jis pasijuto padaręs didžiulę klaidą ir nesugrąžinamai praradęs brangų lobį. Atmintyje liko tik išminties (ar beprotybės!?) trupinėliai. Kasdien, it mantrą, Tulgirdas kartojo kirvarpų surinktus žodžius ir gėrė arbatą:

- Kaukolė, upė, tamsa... Langai, medžiai, debesys. Diena, kelias, akis... Vinis, degtinė, pieva... Akmuo, sniegas, batai... Tyla, svaja, miražas... Baldai, lentos, tvora... Lietus, miegas, dangus... Varpai, skeletas, visata... Scena , kaukė, ekranas... Vanduo, vėjas, šešėlis... Širdis, asfaltas, veidas...

Atslūgo liūdesys ir nerimas. Tulgirdas buvo beveik laimingas.

- Nežinau atsakymų... ir proto bokštai jų nežino... Ir kuo gi aš skiriuosi nuo jų? – garsiai mąstė Tulgirdas. - Gal būt, tik tuo – kad ieškau pasvirusio pasaulio.

 

3. MUSĖS

 

Paskendęs gilioje meditacijoje. Tulgirdas pajuto, kad kažkas eina jo veidu. Žingsniuoja, sustoja, nusispjauna... Pamokytas skaudžios patirties, jis nedrįso numesti neprašyto svečio. Tulgirdas atsargiai prisėlino prie veidrodžio ir paklaikęs riktelėjo. Ant jo, ką tik kruopščiai nuskusto, veido stovėjo musė ir grūmojo kirtikliu. Ką daryti? Negalima griebtis skubotų veiksmų! Reikia konstruktyvaus dialogo, diskusijų...

- Atleiskite, pone, kad jus trukdau... Gal norėsite paskanauti torto, išgerti raudono vyno ar arbatos?

- Jokios demagogijos! – suriko įsibrovėlis, - aš noriu gerti tavo kraują!

Nekviestas svečias užsimojo kirtikliu ir skaudžiai kirto į žandą. Ištryško kruvinas fontanas. Paklaikęs iš baimės, Tulgirdas apsidairė. Kvadratinė musių kolona žingsniavo stalu.

- Tolerancijos ir pakantumo! Visi lygūs – ir žmonės ir musės. Tulgirdai, atiduok savo kraują! Tai patikima investicija! Mes žinome, ką reikia daryti su tavo krauju!

Mitinguotojai užkopė ant Tulgirdo marškinių rankovės ir greitai pasiekė veidą. Šimtai kirtiklių smogė į atvirą skruostą. Tulgirdas vos neapalpo iš skausmo.

- Mes nepakęsime jokio smurto ir netoleruosime priespaudos! – rėkė musės.

- Būkite ramūs, mano veiksmai bus civilizuoti ir demokratiški!

Tulgirdas atsargiai prisėlino prie ventiliatoriaus ir paspaudė jungiklį. Sužviegė propeleris ir šimtai musių išskrido pro atvirą langą.

 

4. DURYS

 

Durys neturi praeities, jos atsiranda iš niekur. Nėra jokio atstumo iki pasvirusio pasaulio durų, todėl nereikia niekur keliauti.

Tulgirdas atvėrė barako duris ir peržengė per slenkstį. Įkvėpė sunkų gurkšnį oro. Perštėjo gerklė - oras buvo atmieštas žvyru, praskiestas smėliu, persunktas velėnos kvapu. Už durų riogsojo atvira naktis, tamsa.

Tulgirdas kvėpavo ištrupėjusiais tvorų dažais, dulkėmis, suodžiais. Už medinio sandėlio bolavo aiškios durys. Lingavo senas duobėtas asfaltas, blizgėjo šukės. Tuščia. Vienam saugiau. Reikia skubėti.

Už šiukšlino lauko dvėsė pilki mūrai, linko pajuodę gamyklų kaminai, girgždėjo pritemę žibintai. Prie lūšnynų jau sėlino alkani šešėliai. Tulgirdas skubiai atvėrė barako duris ir nedvejodamas žengė į vidų. Jis užuodė dūmų kvapą. Ant supuvusio kilimo ruseno mažytė ugnelė. Tulgirdas įmetė kelias sausas šakas. Laužas - tai tikra sėkmė. Galima sušilti ir vėl ieškoti durų.

Pradėjo lašnoti smulkus lietus. Tulgirdas pažvelgė į viršų. Sandėlio lubos buvo kiauros. Negalima čia ilgiau pasilikti. Jau tirpo laužavietės akmenys, o liepsnos liežuviai pavirto sniegu. Džiugiai suspurdėjo širdis. Koridoriaus gale Tulgirdas pamatė rožines duris. Pirmyn!

Kambaryje buvo šviesu. Ore skraidė dulkės. Ant sienos kabojo didžiulė molinė kaukė. Liepsnojo medinės akys. Ant linoleumo voliojosi nukirsti sparnai. Gal didžiulio paukščio? O gal angelo?

Atviras horizonto šešėlis. Slidi baimės trauka. Baisu kristi, nupulti, degraduoti... Valio! Visai šalia svyravo pilkos durys. Pirmyn! Atvėręs duris, Tulgirdas sugrįžo į šiukšliną priemiesčio lauką.

Senais, mediniais barako laiptais riedėjo tuščia kaukolė. Tulgirdas pakėlė kaukolę ir išvydo plačią kapinių šypseną.

Nerūdija į galvą įkaltos skystos mintys, todėl nematome savęs, bet regime kapines. Kaukolė pilna pelkių vandens, drumstų minčių ir alkanų siekių. Neužtrenktos durys, bet niekur negalime išeiti.

 

5. UOGOS

 

Tulgirdas miško takeliu rideno pilną karutį mėlynių. Pečius slėgė sunki aviečių kuprinė. Tuoj pradės temti. Reikia skubėti. Nejaugi, jis paklydo. Visai nelauktai takas pasviro ir, vos išlaikydamas pusiausvirą. Tulgirdas nudardėjo iki pat upės.

- Iš kur atsirado upė? – krūptelėjo uogautojas.

- Nukrito iš dangaus, - paaiškino nežinia iš kur išdygusi mergina.

- O kas tu tokia?

- Šlubuoja atmintis? Nejaugi nepažinai? Atiduok uogas!

- Geltonoji pelyte, kodėl aš turiu tau atiduoti savo laimikį? - šyptelėjo Tulgirdas.

- Ne man, o miškui!

- Supratau, - nuliūdo Tulgirdas, - dabar tu - gamtosaugininkė... Gerbiama inspektore, aš esu bedarbis ir uogos – tai mano verslas, pragyvenimo šaltinis. Nemokėsiu pabaudos!

- Aš ne inspektorė... Ir tavo pinigų man nereikia!

- Tai kas tu tokia, po velnių?

- Aš miško laumė.

Tulgirdas pradėjo kvatoti.

- Čia turbūt pokštas?

- Mano pokštai šiurpūs, dievinu juodą humorą... – pyktelėjo Geltoji pelytė.

- Nepūsk miglų, - šaipėsi uogautojas, - verčiau pasakyk, kurioje pusėje tiltas?

- Grąžink man uogas ir aš tave saugiai perkelsiu į kitą krantą.

- Eik po velnių, mergele laumele... – šaipėsi Tulgirdas.

Geltonoji pelytė ištiesė rankas ir pradėjo pūsti orą, kuris greitai stingo į rūką. Tirpo pilki upės krantai, o baltos žuvėdros pavirto matiniais šešėliais, skriejančiais pažeme. Ant skaidraus stiklinio smėlio voliojosi aštrūs pušų spygliai, nuskintos gėlės, išrauti grybai. Pagaliau migla saugiai paslėpė dangų ir pilku debesimi užkalė miško akis.

Nukrito žvali Tulgirdo nuotaika. Sinchroniškai karksėdamos varnos skaičiavo upės valandas. Rūkas - tai netikra dykuma, pastelinis dangus ir sodrus oras. Tulgirdas matė tik pusę miško, bespalvius beržus, kelmų taškus. Ant sausos šakos svyravo įtaigi kartuvių kilpa ir paskutinė uogautojo gyvenimo sekundė.

Spėriai džiuvo atkaklūs karklai, šakoti alksniai išlankstė simbolinį ešafotą. Iš rūko išlindo blyškus mėnulis pasigėrėti smagiu reginiu. Ant kelmo stovėjo svaigus sulos ąsotis. Paskutinis noras visada yra išpildomas.

Krito šaltas lietus. Tulgirdas pražiopsojo ilgą ir laimingą gyvenimą. Jo mintys buvo tik upės vanduo. Pro atviras akis plaukė vaikystės burlaiviai. Neliko svajonių ir tolimų salų. Tulgirdas užsimerkė. Tamsu. Migla griovė racionalų protą.

- Aš pajuokavau... Gali paimti mano uogas... Nenoriu kartuvių, nenoriu ešafoto, tik noriu būti gyvas! – maldavo Tulgirdas.

Pagaliau migla pradėjo sklaidytis, blėsti, sekti. Prie uogautojo neskubėdamas artėjo Aksominis duobkasys, vilkintis policininko uniformą.

- Parodykite dokumentus ir leidimą uogauti.

- Neturiu... – sudejavo Tulgirdas.

- Kaip gaila, - nuliūdo pareigūnas, - bet dar ne viskas prarasta. Jūs turite teisę į paskutinį norą.

- Ar stipri sula?

- Stipresnė už alų, - patikino Aksominis duobkasys.

Tulgirdas užsivertė ąsotį. Skanesnio gėrimo jis neragavo per visą savo ilgą ir prieštaringą gyvenimą. Išgėręs paskutinį lašą, Tulgirdas apstulbo ir dabar jau antrą kartą. Nebuvo nei ešafoto, nei pareigūno, nei karučio, nei kuprinės, nei upės... Bet džiaugtis buvo ankstoka. Egzekucija buvo pakeista sunkiu išbandymu.

 

6. KROSAS

 

Gaudė vakaro sutemos. Slėnis tvino medžiais. Tulgirdas skuodė neatsigręždamas ir nesidairydamas į šalis. Jį vijosi Aksominis duobkasys. Slydo žemė. Gyvatiškai raitėsi molėtas takas. Tulgirdas bijojo paslysti, nugriūti... Prie žemės linko išgąsdinti krūmai. Grūmojo drąsios pušys, o glitūs kazlėkai skubiai traukėsi į šalį.

Žalvarinė debesų liepsna nušvietė sportininko taką. Aksominis duobkasys vijosi, bet, matyt, neįstengė Tulgirdo pavyti. Sausais klevo lapais žaidė vėjas, o persekiotojas ateivis - Tulgirdo jausmais. Seko sportininko jėgos. Reikia dopingo! Tulgirdas blankiai prisiminė, kad prieš startą Aksominis duobkasys jam davė plastmasinį buteliuką su tabletėmis. Metas praryti energijos blokelį ir bėgti toliau.

Prieš akis išdygo metalinis tvoros tinklas. Maratono trasą saugojo netašyti mediniai kuolai. Į pakalnę linko išsigandęs beržas. Tolumose spindėjo ežero veidrodis, vangiai driekėsi tuščia pieva. Tulgirdas nedvejodamas šoko per tvorą. Ir neapsiriko. Jis pakilo aukštai ir švelniai šleptelėjo ant žemės. Įsidrąsinęs Tulgirdas žvilgtelėjo atgal. Sėkmingai įveikęs tvorą, nė per colį neatsiliko ir Aksominis duobkasys.

Kur bėgti? Kur slėptis? Tolumoje Tulgirdas pastebėjo Geltonąją pelytę, kuri it oro balioną pūtė aukštą, snieguotą kalną. Tirpo įprastas lietuviškas peizažas. Nykstantis šilas giedojo varlių maldas. Metas keistis, transformuotis. Tulgirdas troško pavirsti lauko akmeniu, piktu vilku, driežu. Bet kuo. Galvoje virė skysta košė. Sportininkas galvojo tik apie vandenį, bet sausa pieva negalėjo numalšinti troškulio.

Ant tako stovėjo pilnas kibiras vandens. Bėgikas atsigręžė:

- Atgauk jėgas! – paragino Aksominis duobkasys.

Gaivus šulinio vanduo priminė prarastą rojų. Tulgirdas lengvai išgėrė kibirą ir trumpam prarado atmintį.

- Pradėk naują gyvenimą - vaizdingai, pakylėtai, prasmingai, - mokė Aksominis duobkasys.

Tulgirdas drąsiai kopė į oro kalnus. Sunkūs batai skaldė kietą uolieną. Pėsčiomis sunku pasiekti viršukalnę - neįveikiamą tvirtovę, sniego citadelę, paslaptį. Ūmai Tulgirdo akis užliejo šviesi džiaugsmo banga. Jis pamatė sidabrinį kalnų ežerą. Tulgirdas numetė sunkius batus ir basas įbrido į šaltą vandenį. Džiugiai riktelėjo aksominė žuvėdra. Sportininkas paniro į vandenį ir, raginamas kažkokios nežinomos traukos, nėrė vis gilyn ir gilyn. Trūko oro. Tulgirdas beviltiškai išsižiojo ir įkvėpė didžiulį vandens gurkšnį... Kaip gaivu ir lengva kvėpuoti po vandeniu.

Skaidriu ežero dugnu spruko išgąsdinti ryklių šešėliai. Sportininkas nejautė baimės. Ant balto akmens sėdėjo Geltonoji pelytė ir mojo ranka. Lengva ir kilnu tarnauti aukštiems kalnams. Tulgirdas apkabino merginą ir tapo laimingas. Amžinai? Deja, tik trumpam.

 

7. PASIMATYMAS

 

Tulgirdas išlipo iš didžiulio gyvų karpių akvariumo. Nuo išeiginio kostiumo varvėjo vanduo. Sutrikusį Tulgirdą apakino ryškūs reklamos stendai - jis net nepastebėjo kaip jį sučiupo prekybos centro apsaugininkai.

- Nutarėte pasimaudyti! – sušuko aukštas, stambus žaliukas.

- Paleiskite mane, aš nekaltas! – rėkė Tulgirdas.

- Neišdegs! Kviesime policiją!

- Esu įtakingas žmogus.

- Todėl ir kvailiojate?

- Būtent...

Atrodė, kad apsaugininkai patikėjo melu.

- Vis dėlto jums teks apsilankyti pas direktorių.

- Būtinai... Ir atneškite man sausus drabužius, - skiedė Tulgirdas.

Deja, į kabinetą teko įžengti šlapiam. Neištaręs nė žodžio Tulgirdas pabrėžtinai atsainiai iš vidinės švarko kišenės ištraukė piniginę, kurioje buti tik viena American Express kortelė. Nuojauta ir šį kartą neapvylė. Valio! Jis prisiminė Aksominio duobkasio dovaną, įteiktą prieš pat startą. Tulgirdas išdidžiai numetė kortelė ant stalo. Direktorius atsargiai į rankas paėmė banko kortelę ir ją atidžiai apžiūrėjo. Staiga prekybos centro šefas tapo itin paslaugus:

- Malonėkite įvesti PIN kodą... Deja, už šią išdaigą jums teks užmokėti...

- Jokių problemų, be to, atneškite pilną drabužių komplektą.

Tulgirdas skubiai surinko savo gimimo metus. Jis nė kiek neabejojo, kad toks buvo jo kortelės PIN kodas. Taigi, už viską teko užmokėti 5 000 litų. Tik tiek.

Po dešimties minučių, vilkėdamas firminį kostiumą, Tulgirdas slinko prekybos centro alėja. Dabar jis valdė situaciją ir mintyse statė oro pilis. Tulgirdas prisiminė Geltonąją pelytė ir liūdnai atsiduso. Brangi slibinų erdvė. Greiti laimės sodai. Bet saldžius obuolius sergėjo nematoma tvora. Tulgirdas skubiai paliko prekybos centrą. Šalia judraus kelio stovėjo jauna, kažkur matyta mergina.

- Geltonoji pelytė! – sušuko Tulgirdas.

- Žinote mano vardą? – apsimetė nustebusi mergina, - ir kur, gi mes susipažinome?

- Visur: ir smėlio duobėje, ir miške, ir po vandeniu, - nedvejodamas atšovė Tulgirdas.

Geltonoji pelytė pradėjo kvatoti. Neleisdamas merginai atsitokėti, Tulgirdas švelniai ir galantiškai paėmė už parankės.

- Kur eisime?

- Kur važiuosime? – nepasidavė Geltonoji pelytė.

Išseko drąsa. Tulgirdas ne juokais pašiurpo.

- Nejaugi aš regiu vizijas?

- Įspėjai, - pagyrė mergina.

- Še tau... esu dykumoje ir regiu miražą!

- Panašiai...

- Nuostabu... – visai nenudžiugo Tulgirdas, - tai ką man daryti?

- Atsipalaiduok ir žaisk!

- Aksominio duobkasio primestą žaidimą!

- Argi? – tarsi nustebo Geltonoji pelytė.

- Štai ir viskas! Sudie mamyte! Lik sveikas, mėlynas dangau! Aš išprotėjau!

- Ne, tu peržengei proto ribas, - patikino mergina.

- Kaip man pasisekė!

- Būtent! Taigi, pakaks šnekų, aš patenkinau tavo smalsumą. Metas žaisti.

- Ir paskutinis klausimas? – nepasidavė Tulgirdas.

- Koks klausimas? - sunerimo Geltonoji pelytė.

- Ar šis žaidimas turi pabaigą?

- Ar tu nori mirti?

- Supratau, kol žaisiu - tol gyvensiu, - beveik apsidžiaugė Tulgirdas.

Beliko tik atverti prabangaus automobilio duris...

- Ar nori vairuoti automobilį? – paklausė mergina

- Aš ne mažas vaikas, - beveik įsižeidė Tulgirdas.

Automobilis klusniai riedėjo gatve, bet Tulgirdas neketino lengvai pasiduoti. Jis sąmoningai kirto raudoną šviesą ir lėkė didžiuliu greičiu. Ir ko bijoti, jei šalia Geltonoji pelytė, pasakų princesė, svajonių mergina. Bet Tulgirdas jautėsi pažemintas ir todėl tylėjo. Jam atrodė, kad kiekviena moteris, o ypač princesė, visada nori vadovauti.

- Tu visą gyvenimą siekei gyventi teisingai, simetriškai... Ar tau pavyko? – nelauktai pasiteiravo Geltonoji pelytė.

- Manau, kad ne...

Atlėgo į tampa. Tapo linksma. Pro šalį plaukė ramūs namai. Švilpė sniegas.

- Kodėl dabar ne vasara? – pasiteiravo Tulgirdas.

- Kantrybės... bus ir vasara, - guodė mergina.

Tulgirdas stebėjo pažįstamą, bet svetimu tapusį miestą.

- Aš kalbu ir tu kalbi... Ar ne keista? – stebėjosi Tulgirdas.

- Taip. Mes kalbame sava kalba, bet puikiai suprantame vienas kitą. Ar ne keista?

- Mūsų pokalbiai dvelkia vienatvės šalčiu... – nuliūdo Tulgirdas.

- Tulgirdai, įjunk valytuvus, nuo stiklo nuvalyk snaiges, - liepė Geltonoji pelytė.

- Man jos netrukdo... – pyktelėjo Tulgirdas.

Sutemo. Automobilis privažiavo aklavietę. Prožektoriai apšvietė sulankstytą metalinę tvorą. Prie apsnigto šaligatvio krašto rūdijo senas troleibusas.

- Kur mes važiuojame? – paklausė Tulgirdas, - aklavietė, kelio pabaiga.

- O man čia smagu, - nusijuokė mergina.

- Stovėsime akligatvyje ir šnekėsim niekus, - tarė Tulgirdas.

- Tulgirdai, tu neturi manęs bijoti. Tau atviri visi debesų vartai. Nėra jokios aklavietės.

- Taip, man nėra kliūčių. Aš laisvas, - ironizavo Tulgirdas.

Tulgirdas ryžtingai pasuko atgal. Aukštas tiltas piešė baltą upę. Pro automobilio langus skverbėsi šalta saulė. Tirpo miestas. Sunku vairuoti. Tulgirdą akino liūdnos mintys.

- Ir ką tu sumanei? – smalsavo Geltonoji pelytė.

- Važiuoju be jokio tikslo.

Tulgirdui pabodo lenktyniauti su savimi. Jis sustabdė automobilį prie ežero. Iki pakrantės buvo tik keli žingsniai. Prie liepto keliautojų laukė motorinė valtis.

- Antroji Mėnulio klaida - dvi nakties gėlės, trečioji pavojaus spalva - purpurinis Marsas, - keistai, beveik poetiškai prašneko mergina.

- O pirmoji klaida? – paklausė Tulgirdas.

- Tikiuosi tu nepadarysi šios klaidos...

- Nereikia guosti Mėnulio... – juokavo Tulgirdas.

Tik dabar Tulgirdas pastebėjo, kad sugrįžo vasara. Lašnojo sidabrinis lietus. Į aukštą žolę nėrė žuvėdros, svyravo neryžtingi meldai.

- Ar aš graži, ar patraukli, ar tu gali mane pamilti? – paklausė Geltonoji pelytė.

Jaunuolis apkabino merginą ir pajuto kaip jausmingai virpa jos kūnas.

                      Tulgirdas užvedė valties variklį. Jis taip pat geidė meilės. Kitame ežero krante įsimylėjėlių laukė pilis ir meilės guolis. Blyškios svajonių spalvos virto rožiniu dangumi. Drauge su šviesiu, permatomu debesiu ežero paviršiumi skriejo valtis. Pagaliau jie pasiekė kitą krantą.

Tik dabar Tulgirdas pastebėjo, kad vilki admirolo uniformą. O Geltonoji pelytė buvo apsirėdžiusi kaip tikra princesė.

- Barone, veskite mane į savo pilį, - šyptelėjo mergina.

- Princese, esu nuolankus tavo tarnas, - Tulgirdas galantiškai ištiesė ranką damai.

Liepsnoja ežeras, varpais skambėjo bangos. Sutemos kūrė aistringus padangių laužus. Blyksėjo žaibai. Ežere siautė audra, o pilyje vaišėmis nukrauti stalai laukė įsimylėjėlių vizito. Sienomis šoko stiklinė žvakių šviesa, o židinyje degė šokoladiniai saldainiai. Ant aštraus pilies bokšto nutūpė jausminga naktis, slėpdama begalinį meilės perimetrą.

 

8. POKYLIS KAPE

 

Tulgirdas pabudo pilies griuvėsiuose. Nespėjęs atsitokėti, jis pastebėjo senyvą džentelmeną, vilkintį ilgą aksominį žaketą. Aksominis duobkasys garsiai sušvilpė. Netrukus pasirodė Geltonoji pelytė.

- Barone, ar jūs pasiruošęs? – manieringai paklausė mergina.

- Princese, galite neabejoti... – patikino Tulgirdas, - tik dar nežinau kam...

- Admirole, metas ruoštis vestuvių pokyliui kape... Aš jau iškasiau duobę, – iškilmingai pranešė Aksominis duobkasys.

Tulgirdas užsimerkė. Akyse degė skystų kristalų monitorius. Atviras horizontas pjovė akis.

- Kas aš esu? Admirolas - be laivo? Baronas - be pilies? Žinau, po žeme daug vietos skirta kritusioms žvaigždėms, bet aš nesiekiu šlovės... - garsiai mąstė Tulgirdas.

Iš būsimo Tulgirdo kapo skverbėsi aštri žaibolaidžio šaknis.

- Regiu aklavietę. Durys į laimę užpiltos biriu karjero žvyru. Reikia ištrūkti iš prieblandos zonos...

- Barone, neverta šakotis! Gyvenimo prasmė jau išsemta iki pat dugno. Metas ruoštis violetinės prieblandos banketui, - iškilmingai paragino Aksominis duobkasys.

- Tai kas, kad kurmiai kasa tunelius nuo sienos iki sienos, ieškodami balto akmens... Į Perkūno valdas sugrįžta pavargę žaibai, namo sugrįšiu ir aš, - nepasidavė Tulgirdas, - manau, ankstoka kelti vestuves...

                      Nutilo apgailėtinas dangus. Apvirto bedugniai žvaigždžių šuliniai. Švilpdami krito meteoritai. Oro varpuose skendo sparnuoti driežai. It slibinas riaumojo atgrasi realybė. Sunku apsispręsti ir kovoti pralaimėjus. Minčių tvoros taip suręstos, kad kaukolės sarkofage numirtų visos svajonės. Kai šalia užkastos piramidės atšipęs lietus šienauja žolę - taiklus kastuvo smūgis vadinamas tiesa. Kai naktį atvėsta smalsi mėnulio akis, kai tamsa tolerantiškai paneigia svajotojų privilegijas, kai tuščioje kaukolėje lieka tik sąmonė, kai dūžta spalvoti akimirkų kaleidoskopai, kai į žemę sminga užkastas veidas - Aksominis duobkasys rengia pokylį kape.

- Sunku patikėti, kad baigėsi laimės naktis, kad amžinybė truko tik akimirką. Į mano kapą jau beldžiasi meilės aušra, kurios niekada nebuvo, - abejojo Tulgirdas.

- Barone, paskubėkite, jau mėnulis prinoko kaip obuolių pyragas, - ragino Aksominis duobkasys.

Sviro priešistorinis akmuo. Šalti samanų čiulptuvai skenavo runų raštą. Bematė nežinia. Tulgirdas negalėjo perskaityti nė vienos raidės. Galvoje – rašalo dėmė, smegduobės cirkas, pieštuku nubrėžta praraja.

- Paskubėkite, barone, po velėna smagu ir šilta. Niekada nesibaigia pokylis kape. Skamba sunkus metalas. Lūžta valgiais ir gėrimais apkrauti stalai. Į puotą plaukia kiauros skenduolių valtys, šoka linksmi pakaruokliai, ritmiškai mirksi haliucinogeniniai grybai, - ragino Aksominis duobkasys.

- Neverta skubėti... Sraigės traiško pakasynų gėles, elektromobiliais į pokylį skuba girti kurmiai... – abejojo Tulgirdas.

- Admirole, paskubėkite, atsigėrę beržų sulos, kapo scenoje jau šoka dėkingi skeletai. Po žeme - estrada, aikštelė, diskoteka...

Tulgirdas nubėgo į ežero pakrantę. Motorinė valtis suposi ant bangų. Lengvai užsivedė variklis. Metas grįžti į krantą. Pakrantėje liūdėjo Aksominis duobkasys ir Geltonoji pelytė.

- Jei nuplauksi į kitą krantą, nebūsi nei situacijos meistras, nei žemvaldys, nei piratas... Apsigalvok, dar nevėlu, - gundė Aksominis duobkasys.

- Nepaliki manęs... – beveik maldavo mergina.

- Geltonoji pelyte, aš nepalieku, bet ieškau tavęs ir noriu tave surasti žmonių pasaulyje... Manęs nedžiugina nei admirolo antpečiai, nei barono titulas ir jau nebeakina ryškūs Aksominio duobkasio žodžiai... Žinau, kelias nėra nei paslėptas, nei užkastas. Širdyje aiški kryptis. Tavo meilė - paskutinis mano uostas.

 

9. PASLAPTIS

 

Tarsi nieko nebuvo... Praeitim alsavo palėpė. Tulgirdas nenumirė, todėl vėl tapo gyvas, iš naujo, dar kartą atradęs save. Tulgirdas paėmė baltą popieriaus lapą ir pieštuką. Jo mintys virto žodžiais. Iš širdies plaukė skaidrios sienos. Neliko kliūčių. Žmogus neturi stabdyti gyvenimo upės, skandintis vizijų vandenyje, net jei vanduo būtų tyras ir švarus.

Tulgirdas paėmė sunkų butelį ir ištraukė kamštį. Vynu patvino neįžeminta taurė.

- Suradau padangių princesę ir debesyse regėjau savo veidą. Žinau, ne išeitis Aksominio duobkasio primestas gyvenimas. Žalios pabaisos ravi svajonių gėlynus ir iš vaikystės sapnų drožia rožinius sapnus.

Kai tik Tulgirdas išgėrė vyno taurę, atbėgo nekviesta viešnia – Geltonoji pelytė. Ji mikliai užšoko ant stalo ir prašneko:

- Dangaus pakrantė atvira astronomų melui ir astrologų pokštams... bet kai nustoji svajoti, gyvenimas praranda skonį. Būk pasiruošęs atgailai - išgerk vyno taurę iki dugno.

- Aš vienas negeriu, - nuliūdo Tulgirdas.

Ūmai Geltonoji pelytė pavirto dailia mergina.

- Aš tavęs laukiu! – nudžiugo Tulgirdas.

- Neapsirikai... Aš ne pelė.

- Tai kas tu esi? – nustebo Tulgirdas.

- Esu didžiausia visatos paslaptis.

Įsimylėjėliai apsikabino.

- Atbėgau tik trumpam – tave paguosti, nuraminti... Neprarask vilties, jau greitai mes būsime kartu, - ištarė Geltonoji pelytė ir pradingo.

Širdies vidus nematomas. Toli už žvaigždžių nesibaigia dangus. Realybė tuščia. Chimerų kontūrai - tik akli šviesos šešėliai.

 

10. MAIŠTAUJANTIS STULPAS

 

Skubėdamas į darbą Tulgirdas pašiurpo, pastebėjęs gatve bėgantį troleibusų stulpą. Plieninis milžinas, nutraukęs varinius laidus, skuodė į parką. Pagaliau, užkliuvęs už suolelio, nuvirto ant minkštos žolės. Sunerimęs Tulgirdas pribėgo arčiau. Elektros stulpas dar buvo gyvas:

- Tulgirdai, nenoriu mirti, - skundėsi tuščiaviduris vamzdis, - nugabenk mane į Europos parką arba į Neries pakrantę...

Nespėjo Tulgirdas paguosti plieninio milžino, kai atriedėjo avarinės tarnybos automobilis. Vyrukai buvo pikti ir riebiai keikėsi.

- Reikia iškviesti kraną, - pasiūlė liesas remontininkas.

- Neverta terliotis... supjaustysim į gabalus ir baigtas kriukis... – nukirto stambus brigadininkas.

Tulgirdas nubraukęs ašarą, nukiūtino šalin. Jis nepajėgė stebėti egzekucijos... Nepajėgė ir eiti į darbą. Tulgirdas nutarė užsukti į kavinę ir išgerti šlakelį pigios trauktinės. Gal padės? Išgėręs stiklą medžiotojų karčiosios, Tulgirdas nutarė išgelbėti metalinį stulpą, kol dar nesupjaustė į laužą. Suskambėjo durų varpelis. Ir nors kavinė buvo tuščia, prie stalo prisėdo jauna mergina – Geltonoji pelytė. Tulgirdas ją pažino iš karto.

- Kas atsitiko? Gal ketinate žudytis? Kalbėkite drąsiai... Aš - parapsichologė. Verčiuosi privačia praktika, -

- Kokia nuolaida savižudžiams? – nusijuokė Tulgirdas.

- Šimtas nuošimčių...

Tulgirdas pažvelgė merginai į akis. Graži! Štai kokia tu tikrame pasaulyje! Vargu, ar norėsi draugauti su troleibusų stulpų gelbėtoju...

- Ką daryti? – beviltiškai sušnabždėjo jaunuolis.

- Kalbėkite, nesivaržykite...

- Ar jūs sutiksite atlikti mažytį, nekaltą, kuklų eksperimentą... čia pat... kavinėje...

- Mielai, - nudžiugo parapsichologė, manydama, kad šis žaidimas paskatins pacientą atsiverti.

- Ištieskite man ranką.

Laikydamas merginos delną, Tulgirdas susikaupė ir mintimis sugrįžo į užburtą pilį...

Staiga mergina paraudo, apsiverkė...

- Taip! Taip! Aš tave pamenu... Atleisk, pamiršau, koks tavo vardas?

- Tulgirdas...

- O aš Urtė...

Jaunuoliai apsikabino ir ilgai bučiavosi.

- Aš skubu į darbą... jau vėluoju... greitais susitiksime...

- O kur tu dirbi? – paklausė Urtė.

- Prekybos centre, logistikos specialistu, - beveik nesumelavo Tulgirdas.

- Krovėjas? Kokia nesąmonė!

- O ką man daryti? Esu lituanistas, poetas...

Tulgirdas uždusęs atbėjo į darbą.

- Kodėl vėluoji? – piktinosi viršininkas.

- Nutrūko troleibuso laidai... – mekeno Tulgirdas.

- Žinau, gali neaiškinti, - sušvelnėjo bosas, - marš į sandėlį... Atvažiavo vilkikas. Reikia skubiai iškrauti.

Pagaliau baigėsi darbo diena. Tulgirdas pavargęs išslinko iš prekybos centro sandėlių. Ir neužgesinta cigaretė smilko miestas. Iš parko sklido triukšmas. Raudoni kombinezonai pjovė žolę. Negalima nebaudžiami augti į dangų. Į renovuotus namus gyvą maistą vežė troleibusai, asfaltas gėrė automobilių kraują, gatvės rijo spaudos kioskus. Tulgirdas prisiminė parke mirštantį stulpą. Reikia išgelbėti plieninį milžiną. Mintis pakankamai beprotiška, todėl įstrigo Tulgirdo galvoje.

Teisingas žodis atveria šviesai vartus, o pirmoji raidė skuba į šventyklą. Dangumi plaukė jautrūs debesys, maldaudami gelbėti kritusius troleibusų stulpus. Tik po sunkios darbo dienos gimsta mintys, kuriomis galima tikėti. Kampuotos gatvės ragino nedelsti ir skubėti į parką. Suodini kaminai paslaugiai tiesė dūmų rankas. Varnų apsėsti stogai siūlė pagalbą. Tulgirdas, atmetęs visas abejones ir racionalius argumentus, nubėgo į parką. Staiga jis atsitrenkė į merginą. Tai buvo Urtė.

- Atleisk, aš labai skubu...

- Gelbėti pasaulį... – smalsavo mergina.

- Nepatikėsi!

- Patikėsiu...

Jaunuoliai nuskubėjo į parką ir greitai surado troleibusų stulpo griaučius...

- Parkas dar neiškirstas, bet tolumoje gerai matosi kapinės, kuriose ilsisi aukšti medžiai, sukalti į tvirtus karstus, - noriai aiškino supjaustytas stulpas, tiksliau – vidurinė, stambiausia dalis, - dabar žiūriu į dangų ir man ramu ir visai neskauda... Noriu reinkarnuoti, pavirsti geležiniu varnu, pakilti nuo žemės ir skristi į Marsą.

- Tulgirdai, ar girdi, kaip šneka vamzdis? Man baisu... – pašiurpo Urtė.

- Ką darysime? – sunerimo Tulgirdas.

- Pamirškite mane... Negailėkite metalinio vamzdžio... Sustabdykite žodžių eroziją, kad verslas į gabalus nesukapotų gyvų poetų... – sugirgždėjo metalas.

Liūdna. Ant žalios vejos mirė maištaujantis stulpas.

 

11. DRAVENIO AUTOMOBILIS

 

Išsekintas keistų nuotykių, Tulgirdas, klausėsi muzikos ir gėrė alų.

- Ar aš esu laisvas? Ar visų mano siekių pabaiga - tik sunkus krovėjo darbas ir kambario lubos?

Iš mąstymo patvorių lindo keistos figūros. Minčių šešėliai ant sienų piešė apskritimus, elipses, kvadratus.

- Nesu vakuumas. Gali nebūti nieko – tik ne manęs. Velniop išgirtą progresą ir evoliuciją! Supuvusiais Darvino laiptais lipa seilėtos beždžionės ir trokšta tapti žmonėmis. Neišdegs!

Tulgirdas niekada neieškojo racionalios išeities, bet veikė kažkokiais, tik jam vienam suprantamais metodais.

- Pakaks savigraužos... Ar aš esu? Ar aš egzistuoju? Štai kur tikras klausimas!

Psichinė įtampa lydėjo Tulgirdą kiekviename žingsnyje. Kartais ji būdavo vargiai bepakeliama... Tulgirdas svajojo apie snieguotas viršukalnes, kelionę į tolimą Altajų. Ketino vykti prie Beluchos, šiaurinių Šambalos vartų, ieškoti galios taškų, artefaktų. Atsipalaiduoti.

Negelbėjo ir sunkus fizinis darbas. Iškrovęs vilkiką, Tulgirdas pavargęs prisėdo ant medinio padėklo. Merkėsi akys. Staiga kažkas trinktelėjo į petį. Šefas!

- Atleiskite, aš nemiegu, tik sėdžiu užsimerkęs... Bandau atsipalaiduoti, kaupiu jėgas kitam vilkikui...

- Šaunuolis! – pagyrė bosas, - turiu pribloškiantį pasiūlymą. Parduosiu tau „Chrysler‘į“. Labai pigiai. Beveik veltui...

Sandėlio gale stovėjo žalsvas automobilis.

- Legendinė mašinytė... „Melomano“ banko viceprezidento Dravenio automobilis...

- Netikiu gandais! – abejojo Tulgirdas.

- 1000 litų, - gundė šefas, - gali važiuoti dabar...

Staiga viršininkas pasikeitė, transformavosi. Prieš jį stovėjo Aksominis duobkasys.

- Dovanoju mašinytę... Tai vienintelis būdas patekti į pasvirusį pasaulį.

- Sutarta, - atsiduso Tulgirdas, supratęs, kad tai naujas iššūkis.

Žaidimas tęsiasi. Tulgirdas atidžiai apžiūrėjo mašinytę. Beveik nauja. Kvepėjo viskiu, cigarais, smilkalais... Linksmai suburzgė variklis. Nuotykiai prasidėjo. Tulgirdas nuskuodė pas Urtę.

- Kur keliausime? – nudžiugo mergina.

- Į pasvirusį pasaulį!

Ryškiai švietė neono raidės – „ Bankas Melomanas“. Įniršusi indėlininkų minia ruošėsi šturmuoti bankrutavusį banką.

- Tulgirdai, grįžkime atgal, nerizikuokime...

- Urte, pažvelk. Prie banko durų stovi viceprezidentas Dravenis ir bando nuraminti minią. Vargšelis nežino, kad jo laukia mirtis. Reikia išgelbėti Dravenį!

- Negalima! – abejojo Urtė, - drugelio efektas!

- Ateitis nebus pakeista, nes mes atvykome ne į praeitį, o į pasvirusį pasaulį.

- Argi mūsų pasaulis nėra pasviręs...

- Šis į kitą pusę, – patikslino Tulgirdas.

Tulgirdas sukaupė drąsą ir atvėrė „Chrysler‘io“ dureles. Buvo vasara, bet į automobilio vidų plūstelėjo šalta snaigių banga.

- Draveni! Lipk į automobilį.

- Negaliu... reikia nuraminti indėlininkus ir saugoti Magą, - abejojo viceprezidentas.

- „Melomanas“ bankrutavo, o Magas su pinigėliais paspruko... Tu likai vienas, - paaiškino Urtė.

Dravenio veidas suakmenėjo.

- Ko spoksai? Ar nematai, kad čia tavo automobilis? Lipk greičiau!

Dravenis pažvelgė į įsiutusią minią. Jo misija baigta.

- O kur mes važiuosime?

- Kur tik nori... – nusijuokė Urtė.

 

12. „TANGO“ REDAKTORIUS

 

Karmino nė kiek nenustebino „Melomano“ bankrotas ir Mago pabėgimas. Vienu mauku išgėręs bokalą alaus, legendinis „Tango“ redaktorius tapo velniškai kalbus:

                      - Pasigailėtina žmogaus veikla grindžiama tik pelno troškimu ir išnaudojimu. Naujosios muzikos žurnalas leidžiamas tik kartą per metus. Trūksta lėšų...

- „Tango“ – tai almanachas, - paklausė Urtė.

- Taip... – ne itin noriai sutiko Karminas, - turiu daug idėjų, o veiklos nėra... Pasiklydau DMK ( destruktyvių metalo konstrukcijų ) garso laboratorijoje, pamečiau save erdvioje salėje, tarp senos garso aparatūros ir aplūžusių muzikos instrumentų. Pamečiau save prie stalo, pastelėje, vonioje... Vos pažvelgęs į veidrodį - dingau. Kaip dūmas. Esu niekas, nulis... Mano gyvenimas įstumtas į labirintą, jo sienos – aštrūs tigro dantys ir erelio nagai. Noriu suspardyti rytdieną, sukulti nesantį laiką. Noriu naikinti, skandinti, plėšyti... Ir staugti kartu su Johnny Rotten‘u...

- Karminai, tu pavargai, tau reikia poilsio, gamtos... – atsargiai pasiūlė Tulgirdas.

- Nežinau kodėl, bet mane staiga pagavo džiugi nuotaika – puiku, kad menas tik dėmė ant impregnuotos drobės, plokštelės griovys, buka raidė...

- Įtartina euforija, - sunerimo Urtė.

- Nesu vandalas, manau. Tik retsykiais pykina meno bejėgiškumas, nenoras padėti žmogui sunkią valandą. Tačiau ne menas čia kaltas, sunkią valandą nepadeda nė draugai, nė religija, nė Dievas. Aš pats nežinau, kas padeda, ir iš viso, ar padeda. Kaip prasideda depresija ir kaip ji baigiasi? Ogi kaip potvynis, vanduo užlieja mane, paslepia po drumsto vandens srove, palaiko beorėje, bešviesėje erdvėje ir vėl po kelių savaičių paleidžia...

Dravenis lėtai gėrė alų, graužė sūrį ir tylėjo. Įtartina trumpalaikė ramybė. Jis laukė veiklos ir neabejojo, kad tuoj prasidės nuotykiai. O dabar tegul šneka draugai.

- Karminai, Tulgirdas taip pat mato vizijas, bet jis mistikas – ne šizofrenikas.

- Urte, ar tu žinai, ką kalbi? – pyktelėjo Karminas, - nuo teroro jus saugo tik plonytis dorovinio lakmuso lapelis, rudimentinis moralės sluoksnis. Tik stoiškas lietuviškas charakteris ir įgimta tolerancija bet kokiai gyvybės formai, net labiausiai deformuotai, jus saugo nuo teisėto minios įsiūčio...

- Šiandieną prie banko vos nežuvo Dravenis, - tarsi pritarė Tulgirdas.

- Tiek to, velniop! Laikas atsiduoti svajoms. Draveni, dabar tavo eilė kliedėti, - nusijuokė Karminas.

- Trokštu bėgti į švytinčią nežinią, mano geltoni žygio batai pilni kopų smėlio. Virš manęs tik saulė ir būrys klykiančių maitvanagių...

- Ne, jie laukia ne mūsų, - pertraukė Karminas, - maita – tai ramus, šlykštus, protingas, civilizuotas egzistavimas. Merdintys palaikai. Stebina ir siutina amžina žmonijos kova dėl laikinų dalykų – ramybės, taikos, sotumo ir turto. Tas forsuotas troškimas aistros, meilės, siauraprotiškas namų šilumos ilgesys. Kas tai? Manau, visiškas trumparegiškumas, silpnaprotystė, menkavertiškumas. Nuožulnia plokštuma į duobę ritasi žmonijos intelektas... Kartais netgi apsidžiaugčiau, jei koks maniakas mane negyvai sužalotų peiliu ( deja, taip ir atsitiko Amerikoje – aut. past.). Galėčiau, parkritęs ir tysodamas kraujo klane, išsunkti bent vieną savęs vertą mintį: miršta paskutinis žmogus...

Klausytojai pradėjo juoktis. Karminas tarsi pyktelėjo, bet vienu mauku išgėręs antrą bokalą alaus, karčiai nusikvatojo:

- Ne, tampu melodramiškas, pradedu seilėtis... Tai kas, kad mano gyvenimas nebuvo teisingai iškirptas iš gero tono vadovėlio, etikos kanono ar dorovės almanacho. Realybės taškai drebančios likimo rankos buvo kreivai sujungti, o akys žvelgė į alkoholį, nepastebėdamos šalia garuojančios arbatos stiklinės. Ne, aš neprasigėriau, ne degradavau, nes visada siekiau paprastos, žmogiškos laimės. Eirimė! Ji pabėgo į Skuodą pas grafiką Kantrigirdą, palikusi mane dūlėti sostinėje. Aš palūžau... Štai tau, redaktorius, rašytojas, mistikas, neeilinė būtybė, o smegenys varva, kai mylima moteris, it žiurkė iš skęstančio laivo, bėga į ramią ir saugią sausumą. Štai tokia neskani istorija. Bet ji vis dar turi man įtakos. Pasiutiškai bjaurios įtakos...

- Vaistai – tai kita meilė, - pasiūlė Urtė.

- Negaliu pasveikti... Nesugebu nukirsti atminties. Mane užvaldė prabėgęs laikas, suskaldė mano sielą, sumalė mane... Mažytėmis žvaigždelėmis išsibarsčiau pilkame gyvenimo vieškelyje, esu pamesto teksto nesurinkta dalis...

 

13. ŠTURMAS

 

Staiga suskambo telefonas. Karminas pakėlė ragelį ir neištaręs nė žodžio padėjo atgal.

- Draugai, metas sprukti... Baigėsi DMK dienelės, atvyksta Laisvūno gauja užgrobti patalpų.

- Jokių problemų, - tarė Tulgirdas, - „Chrysler‘is“ tavo paslaugoms.

- Vairuosiu aš, - nukirto Dravenis.

- Tebūnie, - nudžiugo Tulgirdas.

„Chrysler‘is“ sustojo aikštelėje šalia Žaliųjų ežerų.

- Gal norite išsimaudyti, - pasiūlė Dravenis.

- Išsimaudyti? Kokia nesąmonė! – pasipiktino Urtė.

- O kur tu norėjai nuvažiuoti? Į ginklų sandėlį? - šaipėsi Karminas, - mes menininkai, geri berniukai ir nežaidžiame į karą.

- Argi nematote, kas vyksta? Gangsteriai užgrobė tavo dirbtuves ir tu laimingas! – siuto Urtė, - įrengs parduotuvę, sandėlį, o gal viešnamį!

- Gerai, jau gerai... Įtikinai... Griebsime šautuvus, kulkosvaidžius ir nušluosime Laisvūno gaują nuo žemės paviršiaus...- ironizavo Karminas.

Urtė paraudo. Mergina jautėsi nepelnytai įžeista.

- Urte, suprask mus teisingai... Aš esu svajotojas, poetas, stebiu tolimus pasaulius, o Karminas – garsininkas. Jis ieško švaraus garso... – paaiškino Dravenis.

- Ir vis jo nesuranda! – beveik rėkė Urtė, - berniukai atsitokėkite...

- Urtė teisi, reikia kažką daryti, - susigėdo Dravenis, - aš turiu koltą, moku karatė...

- Na, o aš taikliai šaudau iš lanko, - pridūrė Karminas, - be to lankiau fechtavimo treniruotes. Patikėkite, tikrai...

- Netoliese yra Laisvūno vila. Jei norite, galime pasižvalgyti, - pasiūlė Dravenis.

- Pačirškinsime niekšelį, - beveik apsidžiaugė Tulgirdas.

- Pasižvalgysime, - patikslino Karminas, - automobilio spintelėje radau Dravenio žiūronus. Manau pravers. Dabar kolegos galvoja, kad aš sprogsiu iš skausmo, pradėsiu šakotis... Tulgirdai, aš nieko nesiekiu. Man nereikia net ir pripažinimo. Tikroji šlovė – tai gebėjimas būti laisvu, nepriklausomu nuo vergiškai menko honoraro, nuo varginančios buities, nuo nepaklusnaus, apsnūdusio kūno, nykstančios sveikatos. Net pagirios geriau nei šlovė.

- Tai kodėl tu eksperimentuoji, ieškai švaraus garso? – nusistebėjo Urtė.

- Man patinka improvizacija, kūryba, artėjimas prie šventumo, sakralumo, - beveik piktai paaiškino Karminas.

Sulėtintame lapų šnarėjime brendo šakota audra, nešanti du kartus pakartotą tylą.

- Kai nežinai atsakymų – užduok naują klausimą, ieškok žodžių, kurie apsunkins sakinį, trukdys kvėpuoti, išmuš įžūlias iltis, - tęsė Karminas.

Urtė jau galėjosi, kad įtraukė vaikinus į pavojingą avantiūrą. Bet nedrįso prisipažinti. Gal būt jie atsitokės? Dravenis - romantikas, riteris, poetas... Vargu ar jis pasitrauks iš mūšio lauko. Vienintelė viltis – tai cinikas ir skeptikas Karminas. Reikia tik jį suerzinti ir jis atsitokės.

Draugai stovėjo ant medžiais apaugusios kalvos ir iš saugaus atstumo stebėjo Laisvūno vilą.

- Draivai, duokš žiūronus, - tarė Karminas, - smagu stebėti gangsterio irštvą be akinių, be lęšių, be ląstų. Ežerą užtvindė girtas vanduo. Žvirbliai virto gulbėmis. Ištiesta mano ranka pasiekia vilos duris. Spjaunu į gangsterio tvorą... Štai mėšlinas fontanas! Akyse tvenkiasi laimės skeveldros... Smagu! Ant baltos vilos sienos su malonumu išraitau keiksmažodį.

- Karminai, ar tu moki gaminti Molotovo koktelius? – kandžiai paklausė Urtė.

- O kaipgi! Galiu pasigaminti atominę bombą, - siuto Karminas.

Dravenis išsitraukė koltą. Patikrino apkabą.

- Draivai, ar tu durnas, o gal girtas? Nejau nori nušauti Laisvūną? – juokėsi Karminas.

Dravenis tylėjo.

- Manau, neverta... – atsargiai pritarė Tulgirdas.

- Ko tyli, Urte? Vis dar trokšti kraujo, gaisrų?

Mergina vožė Karminui antausį.

- Čia tai geras! – apsidžiaugė „Tango“ redaktorius, - noriu tavęs...

- Ir nesvajok!

- Urte, gal būt, neapsiriksiu - tu labai ilgai ieškojai manęs... Ir kodėl? – atsigavęs nuo smūgio, paklausė Karminas.

- Karminai, tu man visai nerūpi. Tai Tulgirdas be paliovos kliedi apie pasvirusį pasaulį... - patikslino Urtė.

- Aš tikiu, kad pasvirusiame pasaulyje atsiveria beribės galimybės, - prisipažino Tulgirdas, - visai atsitiktinai, pigių knygų krautuvėlėje aš suradau Dravenio poezijos rinktinę... Ir ši knyga padėjo man apsispręsti...

- Dravenio poezija yra niekinė... kai perskaičiau, mane nudžiugino tik tai, kad užvertęs knygą, neužverčiau kojų, - kandžiai pastebėjo Karminas.

- Į mano poeziją galima „įsikirsti“ tik tada, kai žiūri į griūvančią sieną, arba kai ant galvos krenta varnos išperėta plyta, - atrėžė Dravenis, - mano poezija – tai balta sutemos tyla, tuščia stiklinė, pamušta akis, nuodingi batai ir amžina kelionė...

- Kadangi, žodžių žaismui ribų nėra, verta laiku sustoti... akademiko tonu aiškino Karminas, - bibliotekose ir knygynuose beviltiškai dūlėja tonos neskaitomų poezijos knygelių ir laukia palaimingos reinkarnacijos valandos. Eilėraščiai trokšta virsti kartono dėžėmis, reklaminiais prospektais, skrajutėmis, o gal visagaliais banknotais, čekiais, vekseliais, akcijomis. Iš laimės svaigsta galva! Instinktams nereikia lyrikos! Artėja virtualus amžius, laisvas nuo snobiškų praeities šešėlių.

- Gal būt, Karminai, tu teisus... – tarsi teisinosi Dravenis, - po asfaltu švarus smėlis, šypsenų duobės, žvaigždės. Po asfaltu šakotos mintys, paklydę kaminai, troleibusai. Po asfaltu raukšlėtas dangus, vilties žvilgsnis, ateitis...

- Draveni, po asfaltu – tik asfaltas, - nusijuokė Urtė, - ar galima paklausti – „kodėl?“, „iš kur?” ir, pagaliau, „kokia kryptimi?“ juda tavo lyrinis herojus.

- Neabejoju, laikas paruoš tinkamus atsakymus, bet šiuolaikinis žmogus nelinkęs laukti. Tiesos jam reikia dabar! Ant lėkštutės turi būti pateikti lyrinio herojaus parametrai ir judėjimo erdvė. Natūralu manyti, kad šie du, ką tik išvardinti, faktoriai gali atspindėti lyrinio herojaus dvasią, bent jau charakterį. Deja, man vis dar nepavyksta sujungti į tiesę ( ar spiralę!? ) lyrinio herojaus dvasios krustelėjimų, žingsnelių ir šuolių. Todėl jausmų tranzitą aš galiu aprašyti tik netiesiogiai...

- Ir kodėl? – neatlyžo Urtė.

- Ogi, todėl, kad lyrinio herojaus nėra – jis „po asfaltu“. Lyrinio herojaus kelionė - tik legenda, kurios autentiškumo negalima patikrinti, - šaipėsi Karminas.

- Mūsų kelionė taip pat miražas, iliuzija... Ir kodėl mes susitikome? Ir ką mes veiksime? Ir kur, pagaliau, važiuosime? – atkirto Dravenis.

- Draivai, tu teisus... metas vynioti meškeres, - pritarė Karminas.

- Važiuojam gerti alaus, - linksmai pasiūlė Dravenis.

- Važiuojam, - atsiduso Karminas, - tik artėdamas prie visiško išprotėjimo suprantu, kas esu ir ką turiu nuveikti... Esu sulipdytas tik iš dvasinių elementų, transcendentinių atomų, todėl nieko bendro neturiu nei su moliniu ąsočiu, nei su raugintu agurku.

- Karminai, tu praradai studiją. Kur tu gyvensi? Kur kursi? – paklausė Tulgirdas.

- Nuvežkite mane į Palūšę... Ten mano sodyba, - atsiduso Karminas.

- O ką tu veiksi, Draveni?

- Urte, skrendu į Ulsterį...

- Gal tu protestantas?

- Taip, esu pusiau latvis.

- Taip ir maniau, - atsiduso Urtė.

- Tulgirdai, tu man išgelbėjai gyvybę... Nenoriu likti skolingas. Ant šio lapelio užrašyti laimingi loterijos numeriai. Nepamiršk ir nepražiopsok – kitą savaitę lošimas, - keistai šyptelėjo Dravenis.

 

14. STOGAS

 

Tulgirdą pagavo keistas jausmas. Jis puikiai žinojo, kad situacija yra nevaldoma. Vizijos galėjo pasibaigti bet kada. Galima suskaičiuoti laimingas akimirkas, jeigu laikrodžių dienoraščiai atversti. Vizijos siūlo įsibrauti į nesibaigiantį labdaros koncertą. Liūdna. Nesumokėtas mokestis už besaikį gyvenimo eikvojimą, piktnaudžiavimą laiku, erdve. Nuo vizijų priklausomybės gydo tik karšta arbata. Putoja porcelianinių gandrų mintys, aksominės varnos neša šaltą, medinį pyragą.

Tulgirdas, grąžinęs kosmosui bevertes mintis, gyveno už horizonto linijos. Jis tetroško pažvelgti į žvaigždėtą dangų ir pamatyti savo tikruosius namus.

Gyvenimą žudo greitos sekundės. Kambaryje dega bejėgės elektros lemputės. Nepastebimai, lubomis slysta sienos, betonas skverbiasi į smegenis. Debesų laiptai virsta migla. Griūna oro pilys. Vaiskus dangus – tik vėjo vartai. Niekur negalima išeiti. Už Tulgirdo buto durų, laiptinėje, minios žmonių. Jie laukia, kada prasivers durys ir žalias, neprinokęs ateivis atneš krepšelį rojaus obuolių.

Ant namo stogo stovi basi melomanai, nes bijo rauplėto asfalto. Miesto gatvėmis rieda nemuzikalūs automobiliai ir traiško muzikos atsižadėjusius žmones.

Ir kodėl neprailgsta stebėti snaiges, baltą amžinybės mozaiką? Į Tulgirdo širdį brido apsnigta saulė. Aukštai – nėra jokių krypčių. Dangaus erdvė – tai švari kūryba. Staiga pabiros Tulgirdo mintys sugulė į tvarkingą dėlionę. Dabar jis jau žinojo, ką turi daryti. Reikia pasiekti dangoraižį ir laiptais kopti aukštyn. Tik aukštyn.

Į debesis riedėjo plokščias dangoraižio stogas. Kažkur apačioje knibždėjo miestas, pilnas gyvų būtybių, bet tikrąją gyvenimo prasmę žinojo tik jis. Tulgirdas jautėsi kaip niekada tikras ir autentiškas. Nesuklastotas. Visu grožiu atsiskleidė esatis. Trūko kvapo, svaigo galva, truputį virpėjo keliai. Ne iš silpnumo, jokiu būdu. Tik iš dvasinės energijos pertekliaus.

- Kviečiu save į dvasios puotą! Kur mano pasekėjai? Jų nėra! Esu vienas, vienui vienas begaliniame kosmose!

- Ne, tu ne vienas! Aš su tavimi! Tulgirdai, nesiremk į turėklus, nes apsvaigs galva ir tu nukrisi! – riktelėjo Urtė, - kokia laimė, kad aš pamačiau tave lipantį laiptais aukštyn...

- Krenta tik silpni ir niekingi, nes jiems lemta degraduoti! Negalintys skristi turi priprasti prie dulkių ir purvo!

Tulgirdas pažvelgė į apačią.

- Stogo lubos – tai dangus. Bet tai dar ne riba, o tik juoda kaminų pašvaistė, stiklinė kaukolės tamsa. Nepažinę dangaus, dangoraižių stogai brenda į kitą miesto pusę. Stogai nekuria naujo, laimingo pasaulio, tik imituoja dvasios didybę ir aukštį!

Urtė apkabino Tulgirdą.

- Maniau tu šoksi... – išsigando mergina.

- Taip! Mes šoksime kartu.

Sušvilpė vėjas. Suskambo dangoraižio antenos. Įsimylėjėliai paskendo aistringo šokio bangose... Danguje jie skynė debesų gėles. Iš nuostabos prakiuro aštrūs senamiesčio stogai, o molinės čerpės deklamavo naujas Tulgirdo eiles.

 

15. MILIJONIERIUS

 

Akvareliniai lašai slydo stiklu ir nugalėdami rėmų kliūtis krito ant grindų. Lietus visuomet Tulgirdui ant veido užkabindavo tragiko kaukę. Tik ne dabar!

Tulgirdas pastebėjo, kad lango stiklas iškultas. Pačiam centre riogsojo apvali, beveik taisyklinga kiaurymė. Nors lijo įkyrus lietus ir pro iškultą langą pūtė šaltas vėjas, norėjosi rėkti, šokti, daužyti baldus. Tulgirdas suėmė save į rankas ir lipnia juostele užklijavo lango stiklą. Reikia bėgti į gatvę, neverta sėdėti namie.

Įtampa augo. Pasvyro šlapios namų sienos - smėlėti vaikystės prisiminimų krantai. Suskambo tolimas bažnyčios varpas. Gera būti šlapiam, gyvam, laimingam. Nejaugi? Varpo dūžiai it peiliai badė Tulgirdo širdį. Jis pažvelgė į bažnyčios varpinę. Aukšta, it strėlė nutaikyta į dangų! Tinkama vieta šuoliui į nežinią. Ne, varpinės kita paskirtis. Tulgirdas neabejojo, kad greitai įmins šią mįslę.

Tulgirdas suskubo prie upės. Vanduo, vanduo... Visur. Kiauros skenduolių valtys signalizavo mediniais irklais. Vėjas į veidą sviedė baltą debesų skeveldrą. Tulgirdas susvyravo. Galima drąsiai griūti į purvą ir voliotis. Neverta! Verčiau plaukti laisvu stiliumi. Bet kur. Dabar visi keliai tapo atviri.

Kur eiti? Gal į mišką? Ne, jam jau nereikia nei lapuočių, nei spygliuočių paramos. Nereikia jokios pagalbos, sekinančio banko kredito. Visai nelauktai, žaisdamas beviltišką teleloto, Tulgirdas išlošė milijoną. Dravenis nesumelavo. Pataikė visi skaičiai. It sužeista lūšis, į kuklų bedarbio lizdą palengva atsėlino sėkmė, primindama juodu mokykliniu šratinuku užbrauktas vaikystės svajones.

Užako nevilties pelkė. Aukštai danguje švytėjo aukso pašvaistė. Pagaliau Tulgirdas nurimo ir pasiruošė netikėtam akimirkos šuoliui, naujam minčių žaismui, sočiai laimės iliuzijai. Jis paskambino Urtei.

- Urte, aš milijonierius.

- Vėl pasigėrei? – įgėlė Urtė ir išjungė telefoną.

Pokalbiai sekina, atima norą veikti. Kaip gerai, kad jis nutraukė pagyrų monologą. Galima elgtis kitaip - nelauktu rakursu atskleisti savo milijonieriaus talentą.

Skambūs žodžiai minta pinigais. Neįmanoma pavargti nuo lengvai įgyto turto. Tulgirdas nepasitikėjo bankais. Sportiniame krepšyje, paslėpti po lova ilsėjosi lengvi banknotai. Negrėsė nei vargas, nei skurdas, nei bedarbystė, bet Tulgirdas vis tiek abejojo, kad jo gyvenimas yra skirtas tik džiaugsmui ir pramogoms.

Tulgirdas drąsiai pravėrė prabangaus restorano „Žaltvykslė ir apuokas“ duris. Iki pat stalelio keliavo slidus lakuotas parketas. Tulgirdas lengvai pakilo laiptais, nejausdamas sienų. Atrodė, kad gali jas pereiti kiaurai.

Ant baltos staltiesės karaliavo taurūs gėrimai, egzotiškos salotos, nepažįstami kinų patiekalai, tropikų vaisiai, šokoladas. Tulgirdas mostelėjo taurelę lengvo aperityvo. Galima žadinti apetitą, nes meilei buvo atvira naktis.

Sunkios užuolaidos kvėpavo cheminiais dažais, bespalvėmis gėlėmis, žiema. It jūra bangavo betoninės lubos, rūke skendo bespalvė restorano publika. Šalia standartinių stalų driekėsi tušti dykaduonių dirvonai. Kanalizacijos vamzdžiai gėrė šaltą viskį. Palaimingai burbuliavo šampanas. Alkoholis iš kojų vertė verslo milžinus. Apsirijėliai įžūliai girtėjo ir ieškojo spalvotų plaštakių. Apsvaigusiam lengva žaisti ir medžioti. Romantišką atmosferą sujaukė visai nelaukta išdygęs atgrasus, kvadratinis tipas.

- Laisvūnas!

- Džiugu, kad pažinai, - kreivai šyptelėjo gangsteris, - nešvaistyk, mulki, mano pinigėlių... Greitai ateisiu pasiimti.

Iš nevilties Tulgirdas pasigėrė. Milijonierių it valkatą išmetė į gatvę.

Turtas laužė Tulgirdo gyvenimą. Jo kuklus kambarėlis tapo vieninteliu prieglobsčiu. Fantastiški pinigai griovė Tulgirdo ramybę. Urtė verkė. Ją gąsdino sapaliojimai apie išloštą milijoną.

- Urte, aš kaltas, daugiau niekada neisiu į restoraną ir nevaidinsiu milijonieriaus...

- Tulgirdai, man baisu, jaučiu nelaimę... Man jau pabodo tavo vizijos ir prasimanymai...

- Gal būt, kaltas ruduo? – netikėdamas savo žodžiais, spėliojo Tulgirdas.

- Noriu grįžti atgal į tikrą, nepasvirusį pasaulį, - verkė Urtė.

Sutrikusį Tulgirdą kankino nemiga. Noko bemiegės dienos ir naktys. Už lango vėjas šlavė kritusius lapus. Greitai ateis žiema ir medžių šešėliai pavirs sniegu. Tulgirdas sėdėjo namuose ir laukė degančių snaigių. Baisu atverti duris. Laiptinėje slėpėsi ilgi neprijaukinti koridoriai, aštri laiptų nežinomybė, mirtis.

Ir nors kambarys pilnas rudenėjančios saulės, ir ore skraido dulkės, Tulgirdas laukė gangsterių skambučio. Kasdien jį lankė Urtė. Nepastebimai degė liūdnos milijonieriaus dienos. Tulgirdas stebėjo monolitinius namus ir klausėsi varpo dūžių. Jie ragino, kvietė. Tik Tulgirdas dar nežinojo kur.

Pagaliau atėjo žiema, bet baltos snaigės neužpustė liūdesio spragų. Praradusi kantrybę, Tulgirdą paliko Urtė.

Ant Tulgirdo veido atsivėrė plati kapinių šypsena.

- Ne, ši beprotybė negali ilgiau tęstis... – suriko milijonierius.

Artėjo Kalėdos. Staiga kambaryje pasirodė Dravenis.

- Neveltui skubėjau... Tulgirdai, tu jau žiūri į kapines.

- Drumstos mintys. Galva pilna pelkių vandens... – atsiduso Tulgirdas.

- Ko liūdi – esi milijonierius... – ironiškai atkirto Dravenis.

- Jei nori, griebki milijoną ir skrisk iš čia, - pyktelėjo Tulgirdas.

- Man nereikia lengvų pinigų, jie neša nelaimes... – pastebėjo Dravenis.

- O kam jų reikia? – nušvito Tulgirdo protas.

- Tiems, kurie pamiršti ir ujami.

- Tu siūlai išdalyti pinigus skurdžiams...

- Mažai bus naudos, - tarė Dravenis, - paimk pinigus ir eiki su manimi.

Šiurpus tiesos artumas įtikino Tulgirdą, abejonėms neliko laiko.

- Vėjas sijoja paprastą smėlį ir neieško aukso, - šyptelėjo Dravenis.

- Dabar aš laisvas! - sušuko Tulgirdas.

- Dar ne, - nusijuokė Dravenis.

Jie kartu užlipo į varpinės viršų. Tulgirdas stebėjosi savo poelgio drąsa. Be racionalaus mąstymo skleidėsi dar nesuvokta ramybė, pamiršta žinia, beribė dangaus atrama, laimė.

- Ką turiu daryti? Šokti į apačią?

- Ne, - sudraudė Dravenis, - atverk krepšį ir mesk pinigus į apačią! Tai bus tavo auka.

- Kam aš turiu aukoti savo pinigus?

- Aukoki Kristui, Alachui, Budai, Krišnai... bet, jei tavo tikėjimo simbolis – Gamta, tuomet aukoki aisčių dievams. Paskubėk, artėja debesų griūtis. Stiprėja vėjas. Į miestą skuba vėlyvos snaigės.

Tulgirdas nedvejodamas atsegė sportinio krepšio užtrauktuką ir nustėro pamatęs dailiai supakuotas popierėlių krūveles.

- Kur dingo mano pinigai? – pašiurpo Tulgirdas.

- Atsitokėk, jaunuoli. Nepamiršk, kad tu vis dar klaidžioji pasvirusiame pasaulyje ir regi vizijas. Būk laimingas, nes pildosi tavo svajonės. Džiaukis miražu.

Tulgirdas nė kiek nesudvejoję elegantiškai pažėrė tariamą milijoną ant alkano miesto. Auštrinis vėjas pagavo popierėlius ir nunešė dovanas bepročiams bei lunatikams.

 

16. NAKTIS

 

Palengva bluko vakaro auksas. Danguje spindėjo plika mėnulio galva. Kambaryje - šviesu ir tuščia. Jau atverti vartai į sapno karalystę. Pabudę naktiniai drugiai pakėlė sparnus.

Vieniša naktis atvertė pirmąjį debesų knygos lapą ir snaigių kalba sušnabždėjo švarų, dar niekieno neištartą, burtažodį. Į dirvonuojančias stogų lygumas nuskrido balti lapai. Nutilo miestas. Užkimo geležinė automobilių rauda. Dabar jau galima netrikdomai stebėti sniegą.

Ant asfalto krito balti obuoliai. Į tuščią gelmę paniro pastatų sienos. Nereikia kopti į aukštus kaltus. Į dangų žvelgė smailos stogų viršukalnės.

Nuo miegančio Tulgirdo veido nukrito agresyvi kaukė. Šviesėjo galva. Neliko jokių barjerų ir užtvarų. Galima keliauti į tolimas žvaigždes.

Su mėnuliu šoka naktis. Po ąžuoliniu parketu raitosi sunkios užuolaidos. Nedega elektros lemputės. Betoninė siena ryja elektros laidus. Skamba bronzinės stygos. Vario bangose tirpsta tinkas. Tuščioje sidabro taurėje blizga kreivas veidrodis. Naktis geria šypseną ir juoką, melą ir tiesą. Spindi švari žemė, artėja nauji suvokimo horizontai.

Jau aušta rytas. Ištirpo debesų žvakės, užgeso lauko žibintai, į nebūtį pasitraukė mėnulio šviesa. Naktis iškeliavo ten, kur laisva ir tuščia, kur šviečia lediniai laiko vartai.

Kai pabundi, širdį nejučia užgrobia tamsa, galingesnę už stipriausią viesulą. Į dulkes subyra kuklios svajonės. Verdančiame vandenyje noksta arbatos žolė, į neviltį krenta cukrus. Artėja diena, praradusi dangaus erdvę.

 

17. TELEFONAS

 

Kai saulė apšvietė ore skraidančias dulkes, Tulgirdas stovėjo prie lango ir drąsiai stebėjo krentančias snaiges. Ramu. Tyli mobilus telefonas. Galima svajoti, skęsti prisiminimuose, kurti ateities planus. Nei balose, nei lietuje neištirps šviesios mintys, o arbatoje nepaskęs gėlas vanduo. Ūmai Tulgirdą persmelkė bloga nuojauta. Jis pažvelgė ant palangės išdidžiai gulintį telefoną. Slibinas miegojo. Ar ilgam? Staiga sudrebėjo kambario sienos, įskilo lubos. Ant palangės net pasišokinėdamas riaumojo telefonas. Tulgirdas pažvelgė į ekraną. Urtė. Puiku. Pokalbis pajudėjo šmaikščių replikų ir švelnios ironijos greitkeliu. Tulgirdas užtrenkė buto duris, pagerbdamas kuklią laiptinės tylą ir skubiai išėjo į lauką. Pokalbiui reikėjo erdvės. Slogu uždaroje erdvėje kalbėti telefonu.

Juodi akinių stiklai stropiai košė šviesą, saugodami akiduobių gelmė nuo šalto sniego. Tulgirdas žingsniavo garažo stogu. Linksma ir saugu. Ir kas gi gali nutikti ant garažo stogo? Tulgirdas, šnekėdamas apie slides, kalvas ir kalnelius, džiugiai, it mažas vaikas, slydinėjo ledo takeliais. Staiga jis pakilo į orą ir, iš naujo atradęs traukos dėsnį, krito tiesiai ant senos automobilio padangos.

- Urte, ar žinai kur veža stogai!

- Į beprotnamį, - pasipiktino mergina.

Tulgirdas sėdėjo ant sniego ir prie ausies spaudė telefoną. Kokia laimė – nenutrūko ryšys.

- Urte, ar tu mane girdi? Aš nukritau, bet tikrai esu gyvas! Nesusižeidžiau...

- Kur tu esi?

- Berods, ant garažo stogo.

Staiga Tulgirdas išgirdo duslų švilpimą. It sunkusis bombonešis tiesiai į jį pikiravo didžiulė varna. Tulgirdas iš baimės suakmenėjo. Susidūrimas buvo neišvengiamas.

- Oro ataka!

Vos neužkliudžiusi galvos, praskriejo varną ant striukės numetusi skystą napalmo bombą. Iš Tulgirdo rankos išslydo telefonas ir ledo taku nučiuožė tiesiai prie kiaurų valkatos batų. Nelaimėlis pakėlė ragelį ir girgždančiu balsu paklausė:

- Su kuo aš kalbu?

- O kas tu toks? – paklaiko Urtė.

- Tavo tėvelis. – kvatojo valkata.

Mergina neteko žado.

- Tulgirdai, baik kvailioti...

- Tavo kavalierius guli ant sniego, o aš loterijoje laimėjau telefoną.

- Atiduok telefoną!

- Ir kodėl gi, dukrele...

- Gausi 10 litų alui, - pažadėjo Urtė, supratusi, kad kalba su girtuokliu.

Valkata ryžtingai prislinko prie Tulgirdo ir įgrūdo jam ragelį tiesiai į sušalusias rankas.

- Tavo žmonelė liepė man duoti 10 litų...

- Ji mano draugė, ne žmona!

- Dabar visi gyvena susidėję... neturite sarmatos...

- Tulgirdai, duok tam tipui pinigų! – rėkė Urtė.

Kiek paabejojęs, Tulgirdas ištiesė naują 10 litų banknotą. Valkata čiupo kupiūrą ir it vilkas nuskuodė į parduotuvę pirkti alaus.

Ragelyje maloniai dūzgė Urtės balsas. Tulgirdas džiūgavo atgavęs telefoną. Jis ištiesęs ranką mėgavosi blizgančiu aparato paviršiumi. Kaip gera kalbėti, nebūti pamirštam, atstumtam. Staiga kažkas skaudžiai sugriebė ranką. Tai buvo didžiulis buldogas. Tulgirdas nedrįso ištraukti aparato iš nasrų – suplėšys į gabalus ir niekas neišgelbės. Mieste siautėja šunys ir valkatos. Bejausmis pasaulis. Betono džiunglės.

Buldogas klusniai atnešė telefoną šeimininkui. Aparatas buvo neišjungtas, todėl naujasis savininkas atsiliepė:

- Klausau! Kas kalba?

- Urtė... Tulgirdo draugė... Ir vėl jis pametė telefoną! Kokia gėda!

- Būkite rami, aš pamokysiu neklaužadą...

- Įkrėskite jam proto! Tik nemuškite stipriai!

- Truputį paskaudės, bet išgyvens... Daugiau niekada nemėtys neišjungto telefono...

Buldogo šeimininkas lėtai prislinko prie Tulgirdo.

- Tavo mobiliukas?

- Mano!

- Gaudyk dramblį, - šyptelėjo geradaris ir smogė Tulgirdui į pilvą.

Atsigavęs nuo skausmo Tulgirdas pridėjo ragą prie ausies:

- Urte, ar girdi mane?

- Girdžiu, girdžiu... – užgautos princesės balsu atsiliepė mergina.

- Ar patenkinta?

- Tik nebandyk manęs kaltinti! Pats prisiprašei!

Įpykęs Tulgirdas sviedė telefoną tiesiai į sieną, bet pataikė seniui besmegeniui į galvą. Atsargiai ištraukęs aparatą ir sniego ritinio, Tulgirdas nudžiugo – ryšis nenutrūko.

- Ko tyli? Tik nebandyk išsijungti!

- Metas baigti šį katastrofinį pokalbį...

- Jeigu tu dabar išjungsi mobiliuką, prarasi mane amžinai, – pagrasino Urtė.

Tulgirdas atsirėmė į šaltą monolitinio namo sieną. Metas apsispręsti. It geležinkelio lokomotyvas dundėjo širdis. Gyslose užvirė kraujas. Sukaupęs visas jėgas Tulgirdas paspaudė raudoną aparato mygtuką. Numirė telefonas. Komunikacijos stoka paralyžiavo įaudrintą protą. Jaunuolis nualpo. Staiga suskambo telefonas, pažadinęs iš švelnaus, aksominio letargo.

- Alio! – sušuko Tulgirdas.

 

18. TELEVIZORIUS

 

Reikėjo pokyčių. Ir nedelsiant. Dabar. Pasviręs pasaulis įstrigo kasdienybės prarajoje, todėl reikėjo stulbinančių nuotykių, dvasios skrydžio, euforijos. Tulgirdas palengva kraustėsi iš proto, nes nykios dienos buvo kietesnės už betoną. Jis abejojo, kad atpigs vejos žolė ir pigi degtinė išplaus užakusius smegenis. Apakęs nuo savigraužos ašarų, džinsinės striukės rankove, it minkštais teatro laiptais, nusišluostęs purvinas akiduobes, jis pasiryžo gyvenimo scenoje išlikti blaivus. Ar ilgam?

Įkvėpęs gurkšnį gaivaus benzino, Tulgirdas stebėjo kaip gatvėje auga troleibusų stulpai ir nuoga varinė viela elektrina asfaltą. Reikia veikti. Kovoti. Nepasiduoti. No pasaran!

Nepaguodė ribotas pastatų aukštis, tariamos galimybės, mechaninės svajos ir falsifikuotas jaunimo maištas. Bet vizijos neišblėso. Melas jau giliai prasiskverbė į Tulgirdo smegenis, todėl jis svajojo vėl užkopti ant dangoraižio stogo; spirti į laisvus debesis, kad nuo užbetonuotų ausų atšoktų tinkas ir ant asfalto sudužtų rožiniai akiniai.

Urbanistinė erdvė paprastam žmogui yra uždara ir nepasiekiama. Atviras tik monitoriaus ekranas. Tulgirdas nejučia įjungė televizorių. Koktu žiūrėti politinę laidą, surežisuotą diskusiją, kičo difuziją. Reikia priešintis nematomoms bangoms. Tulgirdas atidžiai pažvelgė į ekraną ir pamatė suktą Laisvūno veidą.

- Mulki, praganei mano milijoną! – suriko gangsteris.

- Nebuvo jokių banknotų, jokių pinigų – tik beverčiai popierėliai, - pyktelėjo Tulgirdas.

- Pats žinau, - kvatojo Laisvūnas.

- Ar gali prabilti atvirai, atskleisti tikruosius savo kėslus? – nepasidavė Tulgirdas.

- Gerai, jau gerai, niekam ne paslaptis, kad aš dirbu tik sau... Man nerūpi tavo vargai...

Tulgirdui neprireikė išjungti televizoriaus. Švelniai sprogo ekranas. Pakvipo pragaro dūmeliu. Viskas tik į gerą! Tulgirdas griebė gitarą ir uždainavo:

 

išbridę iš patvorių

miške ieškosime medžių

bet atrasime tik musmirių kepures

 

laimingi šoksime šiukšlyne

kol nuo dangoraižių stogų

nukris lėktuvų ausys

 

19. BALTA VARNA

 

Tulgirdas neabejojo, kad kasdienybė yra nepaprasta, kad už pilko, menkaverčių įvykių fono slepiasi paslaptis. O gal jokios paslapties nėra ir kažkas jį gudriai mausto? Gal Tulgirdas - mulkis ir idiotas. Ryžtingai atmetęs kosminio manipuliatoriaus idėją, jis nutarė drąsią hipotezę patikrinti. Praktiškai.

Nusipirkęs butelį pigios degtinės, Tulgirdas pasuko į mišką. Kišenėje slėpėsi sidabro taurė - stebuklingas talismanas, saugantis nuo visų pavojų. Be jos Tulgirdas nekeltų kojos iš namų ir saugiai skaitytų protingas knygas.

Įbridęs į gilius pusnynus, paslapties ieškotojas relikvine taure pasėmė žiupsnelį sniego ir užpylė degtine. Sniego punšas jau paruoštas. Galima gurkšnoti ir užkandžiauti saldžiais pušų spygliais.

Išgėręs dvi simbolines taures, Tulgirdas apėjo ežerą ratu, bet nerado debesyse eketės. Gal būt jam nuskilo, pasisekė... Neįsiverš ateivių erdvėlaivis ir nenukris meteoritas ant galvos. Ramu. Beveik magiška. Pūstelėjo lengvas vėjelis. Ieškotojas panėrė į tylos verpetus, į minkštą snaigių rūką ir neliko nuskriaustas. Dosnus šaltis jam padovanojo baltą sniego paltą ir pamėlusią nosį. O kas bus toliau?

Pabiro sausų kankorėžių kruša. Kas tai – palaiminimas, iniciacija? Ant pečių puikavosi du kankorėžiai. Tulgirdas pabandė nusipurtyti, bet kankorėžiai buvo tarsi prilipę prie pečių, tiksliau, prie antpečių.

- Admirolas? Taip, negali būti jokių abejonių. O kur mano fregata? – nė kiek nenustebo ieškotojas.

Tik dabar Tulgirdas patikėjo sėkme. Tereikėjo surasti laivą ir pakelti bures.

Staiga prakiuro dangus. Ieškotoją pribloškė ryški iš debesio išnirusi saulė. Akyti snaigių spinduliai virš oro gelmės nutiesė vaivorykštės tiltą. Neišbrendamuose sniegynuose Tulgirdas pastebėjo didžiulį burlaivį - užpustytą fregatą.

Į baltą uostą žingsniavo paskendusios valtys. Snaigės globojo žuvis, paklydusias Tulgirdo sapnuose. Sunku pavyti svajas. Greiti vėjo žingsniai nupūtė fregatą. Liko tik atviri krūmų griaučiai. Tulgirdas pasiruošė naujai minčių atakai, kelionei į save.

Staiga ieškotojas išgirdo riksmą.

- Gelbėkit! – šaukė mergina.

- Princesė! - pagyvėjo Tulgirdas ir nedvejodamas nuskuodė į mišką.

Aikštelėje juodvarnių pulkas aštriais snapais kapojo baltą varną. Admirolas čiupo sausą šaką.

- Skriskite šalin, nes aštria špaga nukaposiu sparnus!

Neišdrįsęs pasipriešinti, kranklių būrys pakilo į orą. Liko tik balta varna.

- Princese, tūpkite man ant peties, - galantiškai pasiūlė admirolas, - čia būsite saugi.

Ant Tulgirdo peties tupėjo balta varna. Admirolas plaukė virš eglių ir gaudė vėjo bures. Bet idilija netrukus pasibaigė. Iš sniego pusnies išlindo, tiksliau, išsikasė Aksominis duobkasys ir sviedė į Tulgirdą didžiulį aštrų kastuvą. Jaunuolis pasilenkė ir improvizuota ietis įsmigo į pušies kamieną.

- Paleiskite Geltonąją pelytę!

- O kas gi tupi ant tavo peties, admirole? – nusijuokė Aksominis duobkasys.

                      Balta varna pavirto Geltonąja pelyte, kuri drebėjo nuo šalčio, o gal iš baimės.

                      - Nepasiduok, Urte, jei vis dar esi apkerėta, atvirsk balta varna ir skrisk iš čia!

                      - Sveikinu! Tu atskleidei Geltonosios pelytės paslaptį. Dabar Urtė laisva.

                     

20. GLOBĖJA

 

Likimo atšvaistai nuskrido į tolimas lobių salas. Į pakalnę riedėjo bevertis laikas. Šaltos prisiminimų bangos plukdė liūdnas mintis. Sienomis plaukė drumsti draugų veidai. Širdyje girgždėjo užkasta medinė tvora, skirianti jaukią palėpės dabartį nuo laukinės praeities. Į vandenį stingo arbata. Tarp keturių sienų duso Tulgirdo gyvenimas.

Jaukus kabinetas saugojo mintinai išmoktas dienas. Mąstymo kameroje nebuvo nei televizoriaus, nei kompiuterio, nei radijo imtuvo. Jokio ryšio su pasauliu. Nepavargdamas dirbo garso stiprintuvas, akustinės kolonėlės, DC ir LP grotuvai. Lengva svajoti apie baltus debesis, kai spintoje slepiasi milžiniška plokštelių kolekcija.

Palėpėje nelijo aštrus rudens lietus, šaltas dangaus žvilgsnis negąsdino sienų. Negirgžda žygio batai, bluko varinės apsiausto sagos. Bet Tulgirdas nenuobodžiavo ir neliūdėjo. Mąstytojas, painiais vizijų labirintais, keliavo į kalnus, į gūdžias girias, į tamsius miškus, į anomalias zonas. Jaukus kabinetas saugojo keliautoją nuo visų pavojų.

Susverdėjo minkštas fotelis. Tulgirdas žingsniavo spygliuočių mišku. Žolėje mirko sunkūs, nepakeliami akmenys. Virpėjo horizontas. Reikia susikaupti ir nedelsiant pamiršti saugų kabinetą. Miražo erdvėje Tulgirdo tykojo laukinė ateitis. Lengvos mintys tašė kalnų akmenis ir statė oro pilis. Švelniai stuktelėjo į nosį pliušinis kankorėžis. Lengvas ir žavus spygliuotos eglės šuolis. Kaip gera tarp medžių! Nereikia baro. Gėlas upelio vynas, gaivi rasa, drėgnas žolės žvilgsnis, minkštas kelmas, palaima.

Per pusę skilo sausa kompaktinė plokštelė. Nutilo sužeistas metalas, užako elektrinių stygų virpesiai. Miškas pradingo, išgaravo... Už lango sužviegė stabdžiai. Vis dar neatsitokėjęs, Tulgirdas klaidžiojo svetimame mieste. Sunki, neišbrendama minia trukdė grožėtis neegzistuojančia architektūra, bet bebaimis keliautojas vis dėlto pastebėjo tobulas freskas, kolonas, sarkofagus, statulas, fontanus, nišas ir laiptus. Teatras išorėje ir viduje. Miražas - tai amžinas tikrovės artistas, nepailstantis kasdienybės herojus.

Pro šalį prabėgo dar viena valanda, o gal diena ir neužkliudė stalo. Nenugriuvo, nenuvirto miražo pasaulis. Nesuvirpėjo net oras ir ant parketo nenukrito nė viena knyga. Tik už lango verkė liūdnas lietus. Tegul mulkis rauda! Miražo erdvėje nėra nei kliūčių, nei spąstų. Galima drąsiai į talpią šiukšlių dėžę išmesti pavargusį veidą ir nesušlapus pažvelgti į snieguotus kalnus, grožėtis aukšta debesų malda, nepatirtu nušvitimu.

Palubėje kabojo sunkūs tabako debesys. Tulgirdas mostelėjo taurelę viskio. Alkoholis paryškino pastoralinį peizažą. Vaikystė. Patvory - siaura senamiesčio gatvė ir kreivas akmenimis grįstas šaligatvis. Akli kiemai – be džiaugsmo, be šviesos. Skamba The Beatles – Revolver. Reikia antros taurelės, nes tabako dūmuose atsivėrė orkestro duobė, kurioje prasmego nuo spintos nukritę kiauri sportbačiai. Tulgirdas užmetė kojas ant stalo.

Jokio pavojaus. Debesys. Balta vienatvė. Dangumi plaukė miškas. Kabinete degė žvakė. Negeso žaibo skeletas. Tabako dūmai buvo pilni tikrovės.

Visko per akis. Tulgirdui pabodo muliažas – tariamas ir tikras: kilimo žolė, alaus kamštelių golfas, elektrinis židinys, antikvariniai baldai, aštrus sietyno stiklas.

Už stalo atbrailos – parketo zigzagai, storas grafino vanduo. Pasvirę pieštukai gėrė sausą laką, o senas parkeris pripylė pilną stiklinę arbatos. Galbūt skanu. Ragauti neverta. Putojo paranojiškas alus, smilko nuodinga cigaretė. Kaip lengva pabėgti nuo savęs, atsijungti. Mažas kabinetas - tai brangūs spąstai. Prieš kasdienybės srovę plaukė gilios Tulgirdo mintys. Sausame vyne brendo ryžto ugnis.

Prabėgo dar viena kiaura diena. Vakaras. Lauke jau degė gatvės žibintai. Ramu. Saugiai užtrenkti stikliniai palėpės langai. Amžinas kabinetas, ledinė vienatvė, viskis. Padauginus alkoholio, sunku atplėšti nuo stalo marškinių rankoves ir skristi. Dar viena viskio taurelė. Verta griūti pastelėn. Visiškai nesvarbu - ar tu gyvas, ar miręs.

Tulgirdą pažadino maža mergaitė.

- Kaip tu patekai į mano palėpę?

- Durys buvo atviros ir aš įėjau.

- Ko nori? – nusižiovavo Tulgirdas.

- Eime kartu, - paragino viešnia.

- Kabinete šilta, nenoriu niekur keliauti, - prieštaravo Tulgirdas.

- Metas, - tarė mergaitė ir jos balsas skambėjo kaip ledas.

- Nejaugi tu...

- Taip, aš Giltinė, Mirtis ir tavo Globėja, - švelniai tarė mergaitė.

Už durų svyravo žalias asfaltas. Kamuoliniais žaibais žongliravo vėjas. Juodas mėnulis šokdino kaliausę. Ežere bangas trypė meldai ir salos. Lynojo.

- Man reikia viskio - sunku mąstyti be narkozės, - sudejavo Tulgirdas.

Mergaitė padavė kvadratinį butelį.

- Tai paskutinis, daugiau negausi.

Tulgirdas išgėrė gurkšnį ir atsirūgo melsva liepsna.

- Tavo siekiai gali virsti tikrove, - tarė paslaptinga Globėja, - ar girdi, kaip skamba dangaus sferos. Tavo ausys jau dirba kaip smegenys. Bunda aštrus akustinis žvilgsnis... Pažvelk į gilią skrydžio bedugnę, atvirą Visatos gelmę. Mirtis sugrąžins tau skolą - prarastą amžinybę. Rinkis naują gyvenimą.

- Dangus tai sapnas, už debesų nieko nėra - tik baltas purus sniegas. Nenoriu niekur keliauti. Ir jei yra pasirinkimo laisvė, noriu pasilikti savo kabinete.

- Tu turi teisę į amžiną vienatvę! – nuliūdo mergaitė, - tebūnie tavo valia.

Mėnulis pavirto į žvakę, o debesys - į beveides lubas. Į miglotas tolumas nusidriekė pilka minčių gija. Popieriaus lapu bėgo baltos raidės. Lubose daug laisvos vietos, bet sausi žodžiai niekada nepasieks dangaus.

 

21. RASOS

 

Dužo pasvirusios svajos, nepalikdamos net brangių šukių, kurias būtų galima suklijuoti. Tulgirdas nenorėjo nusilenkti neperprantamai lemčiai, nemokėjo susitaikyti su savimi ir džiaugtis gyvenimu - tokiu, koks jis yra. Tulgirdas kantriai laukė palankaus aplinkybių viražo, kosminės paramos... Bet ko, tik jau ne nykios kasdienybės.

Urtė nepajėgė Tulgirdo paguosti. Nejaugi, nepakanka meilės? Argi reikia kažko daugiau? Urtė, puolė į neviltį, kai Tulgirdas nustojo kovoti. Baisu buvo žiūrėti į vaiduoklį. Geriau jau Tulgirdas pyktų ant viso pasaulio ir kariautų su vėjo malūnais.

- Tulgirdai, kas atsitiko? Gal tu sergi?

- Aš kasdien daužau galvą į sieną ir negaliu jos pramušti...

- Tulgirdai, tau reikia atsipalaiduoti, nusiraminti, - guodė Urtė.

- Negaliu... visos pastangos beprasmės. Nematau jokios išeities. Tapsiu padugne, pradėsiu gerti. Noriu užsimiršti, nebūti, neegzistuoti... Urte, palik mane, aš jau žuvęs žmogus...

- Tulgirdai, jaučiu, kad dar ne viskas prarasta, šiąnakt Rasos ir šis vakaras ypatingas... Išvirsiu arbatos, o tu sodo pavėsinėje pabūk vienas, atsipalaiduok, nusiramink. Aš tau netrukdysiu, viską apmąstyk, pasverk...

- Gerai, Urte, gersiu arbatą iki ryto, o tada pakilsiu ir dingsiu amžinai...

Tulgirdas pajuto, kad skruostu rieda ašara. Pirmoji ir, gal būt, paskutinė.

Sunku gerti karšta, deginančią arbatą, karčius svajonių griuvėsius. Matiniame stiklinės dugne nebuvo jokių prošvaisčių - tik žolelių tirščiai, lėkšti naivuolių burtai. Bejėgė vakaronė. Tulgirdas iš odinio portfelio ištraukė butelį ir sudrebėjo, jam pasivaideno, kad degtinėje plūduriuoja sunkus skenduolio akmuo ir skęsta pakaruoklio kilpa. Neverta stebėtis. Ugninis vanduo gali greitai sukapoti žmogaus gyvenimą į pagiringus purvo gabalus. Po sunkia velėna, duobės dugne beviltiška surinkti girtą laimės dėlionę. Nepadės nei žydinčios našlaitės, nei juodos kapinių varnos.

Tulgirdas vis dar delsė atkimšti butelį. Gera džiaugtis, gal būt, paskutine blaivia akimirka. O kur skubėti? Danguje jau užsakyta detoksikacijos palata. Tuoj neliko jokio atstumo nuo pirmo iki paskutinio degtinės gurkšnio. Arbata vis dar kvepėjo gaivia Šri Lankos žole. Kaip liūdna užgęsti.

Į veidą pūstelėjo Auštrinis. Tulgirdas prisiminė viesulo išguldytas pušis. Gyvenimo prasmė įslaptinta. Aiškūs tik vėjo tikslai - griauti, naikinti, niokoti...

- It sausas medis krisiu ant žemės, o švarus laikas nuplukdys mano pageltusias mintis į šventą girią. Tai kas, kad horizontas atviras ir niekada nemeluoja. Gamta neturi siekių, skaidrią tuštumą slepia dangus. Sukasi beverčių akimirkų kaleidoskopas. Vėją veja žolė, į debesis kopia gėlės, šoka žaibai. Visi laimingi. Kenčia tik žmogus.

Nejučia Tulgirdas išgirdo, kaip garsiai čirškia svirpliai. Jį pribloškė galinga triukšmo tyla. Skardūs garsų verpetai sukosi ratu. Švelnūs virpesiai persunkė orą miško kvapais. Slidi mėnulio trauka vos pastebimu rūku apgaubė pavėsinės stalą. Svyravo stiklinė. Paskutinis arbatos rečitalis.

Užburta naktis skanavo rudus cukraus gabaliukus ir aštriu smilgos peiliu raikė šokoladinį tortą. Nuo debesų nukrito baltos čerpės. Ledinė kruša nakties gelmėje prabadė gilius minčių šulinius. Tulgirdas įkvėpė nakties galią, gurkšnį gyvo vandens.

Svirplių orkestro aukštakrosnėje ištirpo liūdnos Tulgirdo mintys. Talpi rimties akimirka pavirto atomine bomba. Sprogo juoda skausmo spalva. Dangus debesyse palaidojo Tulgirdo kančias.

Paskatintas šviesių minčių, Tulgirdas džiugiai atkimšo butelį. Iš gurklio ant žolės tekėjo skaidrus upelio vanduo, bet nepaliestoje degtinėje neištirpo skausmas ir gyvenimo nuodai.

 

22. KAMINKRĖTYS

 

Tulgirdas troško naujų žinių ir duso nuo interneto. Jis ieškojo alternatyvių šaltinių. Įdomias mintis Tulgirdui išdėstė senamiesčio kaminkrėtys Teodoras, pavaišintas buteliu stipraus alaus.

                      - Ant stogo - anomali zona, nauja veido geometrija ir skeleto architektūra. Galima lengvai pasiekti dangų ir basus sniegynus. Ant stogo pabunda tikėjimas į debesis, į lietų, snaiges, nes kaminai šneka urano sapnais.

                      - Ne, tu ne kaminkrėtys, – pašiurpo Tulgirdas, - tu – Aksominiais duobkasys! Ko mane persekioji? Urtė jau laisva ir niekada nebus Geltonąja pelyte.

                      - Atėjau tau patarti – liaukis gerti... Alkoholis žaloja tavo smegenis...

Prie metalinio kioskelio išgėręs ne vieną butelį alaus, Tulgirdas jau neabejojo begaliniu apsauginės tvorelės perimetru ir kad, be ekstrasenso pagalbos, jau gali drąsiai žengti iki pat stogo krašto, nes jo kaukolėje yra paslėptas saugus žaibolaidis.

Tulgirdas grįžo namo, apsnigtas klevais. Durys buvo pilnos smėlio. Jis užmigo laiptinėje, kurioje daug vietos buvo palikta kritusioms žvaigždėms.

 

23 MANEKENAS

 

Parduotuvėje viešėjo saulė. Ore skraidė dulkės. Tirpo lubos, sienos ir durys. Gėlėmis kvėpavo langai. Tulgirdas pažvelgė į gatvę. Jam mojo nepažįstama mergina. Jauna, graži. Turbūt kvietė ne jį. Tulgirdas sudrebėjo. Norėdamas išsklaidyti abejones, jis dūrė sau į krūtinę pirštu. Mergina reikšmingai linktelėjo galvą ir įsakmiai pamojo ranka.

Ištirpo ledinė vienatvė, susvyravo bejausmis stiklas. Nėra ko prarasti! Tulgirdas išbėgo į gatvę. Prie asfalto lipo batai, bet jis vis bėgo. Blizgėjo šalta skiriamoji juosta. Kai pribėgo prie merginos, jam apsvaigo galva. Tulgirdas atsitrenkė į troleibuso stulpą. Kai pakilo nuo grindinio, merginos jau nebuvo. Tulgirdas apsidairė ir norėjo sušukti, bet nedrįso.

Kažkur skubėjo žmonės. Graudžiai girgždėjo raukšlėti batai, siūbavo akmeninis tiltas, turėklai paslaugiai tiesė rankas.

Staiga Tulgirdas pasijuto manekenu. Jo vidus buvo tuščias. Be organų ir kraujo. Pilnas proto užtemimas. Nereikia pagalbos!

Tulgirdas pamatė du uniformuotus vyrus. Jie grubiai čiupo Tulgirdą ir nunešė atgal į parduotuvę.

Stovėdamas aukštoje vitrinoje, manekenas verkė, tik niekas nematė jo ašarų. Pagaliau Tulgirdas liovėsi verkti, matyt, todėl, kad iš stiklinių akių nenukrito nė viena ašara.

- Draveni, prakeiktas bankininke! - šaukė manekenas, - tik tu gali man pagelbėti!

Prie vitrinos prislinko Aksominis duobkasys:

- Liaukis gerti!

- Niekše, tai tavo pokštas!

- Neapsirikai. Auklėju tave... Teks palaukti, kol Dravenis atskubės į pagalbą.

Aksominis duobkasys manieringai nusilenkė ir dingo.

Visa laimė, laukti nepabodo, nes manekenui laikas tekėjo kita vaga, tiksliau - stovėjo vietoje.

 

24. EKSTRASENSAS

 

Pasviro elektros šoko pažeisti laiptai. Nuriedėjo tuščias šampano butelis. Tolo šventė, bet laiptinėje vis dar sklido modernaus šokio aidas, tačiau muzika jau skambėjo kitaip. Be jausmo, be aistros. Grubiai svyravo sienos, todėl Dravenis atsargiais spyriais užblokavo slidžias batų išdaigas ir, virtuoziškai keisdamas kritimo kampus, išlaikė pusiausvyrą. Reikėjo išsaugoti sveiką veidą, todėl Dravenis paliko pavojingą laiptinę ir svyruodamas išslinko į lauką.

Ant šaligatvių voliojosi tušti fejerverkų blokai, dusliai švietė plastikinės konfeti drožlės. Alpo pliki gatvių žibintai, agurkiniais bėgiais riedėjo alaus skardinės. Pritilo saldainių dainos, metalo kakofonija, riksmai. Dravenis atsirėmė į šaltą pastato fasadą. Reikia susikaupti, prisiminti, kodėl jis buvo išmestas lauk?

Deja, Dravenis beveik nieko neprisiminė. Tuo geriau! Metas į šokoladinį tortą įsmeigti surūdijusį kastuvą. Apgirtęs Dravenis paliegęs slinko tamsia gatve. Vis dar drioksėjo vienišos petardos ir tamsiu dangumi skriejo cypiančios raketos. Girgždėdamas artėjo Gedimino prospekto suolelis.

Sulinko brendžio išsekintos kojos. Dravenis griuvo ant suolo. Į medinį turėklą atsitrenkė galva. Gal bus lengviau mąstyti? Gal nuo smegenų plutos atšoks alkoholio drumzlės? Nespėjo Dravenis įvertinti sunkiojo pikiravimo privalumų, kai į lakūno glėbį, be parašiuto ir, gal būt, tiesiai iš debesų nukrito jauna, daili mergina.

- Atleiskite, man silpna, man bloga... Aš pražuvau... dingo automobilis, rankinukas, mobilus telefonas...

- Dravenis, - vis dar spausdamas merginą glėbyje, galantiškai prisistatė kavalierius.

- Paleiskite mane! Susitvarkysiu pati! Man nereikia jūsų pagalbos!

- Paleisiu, jei pasakykite savo vardą!

- Gudrė, - suvaitojo mergina, - man bloga, padėkite man...

Gudrė pasviro ant Dravenis peties ir užsnūdo. Kavalierius nedrįso žadinti merginos ir, kad būtų šilčiau, ją stipriai apkabino. Dravenis net nepajuto, kaip nukeliavo į sapnų šalį... Visai šalia driokstelėjo petarda. Pabudo mergina.

- Kas tu toks?

- Aš Dravenis, o tu - Gudrė.

- Ar mes draugai?

- Manau, kad taip...

Gudrė ilgai spoksojo Draveniui į akis, o po to pradėjo juoktis. Draveniui taip pat buvo velniškai linksma.

- Gudre, ar tikrai tave apvogė? Gal tu tik fantazuoji?

Skardus merginos juokas baigėsi ašaromis ir pykčiu:

- Dabar prisiminiau, kas nutiko!

- Tai papasakok man.

- Negaliu...

Dravenis, norėdamas išsklaidyti niūrią Gudrės nuotaiką, draugiškai pasiūlė.

- Jaučiu, kad tu nejučia išmetei rankinuką į šiukšlių dėžę...

- Nesąmonė, nejaugi tu manai, kad aš girta? - pyktelėjo Gudrė.

- Eime, pažiūrėkime... Ir tu įsitikinsi, - įkalbinėjo Dravenis.

Pagaliau mergina sutiko nukulniuoti iki šiukšlių dėžės, bet nė žingsnio toliau.

Nugalėjęs pasibjaurėjimą, Dravenis pasilenkė ir, didžiuliam Gudrės džiaugsmui, ištraukė rankinuką.

- Draveni, tu genijus, stebukladaris, - apsalo Gudrė, - vairuotojo teisės, banko kortelės, automobilio raktai, mobilus taip pat yra... bala nematė tų pinigų... dingo 200 litų, ne daugiau... Dabar aš žinau, kas esi tu! Tu – ekstrasensas, atskubėjęs vargšei merginai į pagalbą!

Dravenis neteko žado ir beveik išsiblaivė:

- Nesąmonė!

- Žinau, nenori išsiduoti, dirbi slapta... Bijai tapti laboratorine žiurke! Dabar surask mano automobilį! Juk tau vieni niekai aptikti didžiulį metalo gabalą...

Dravenis pradėjo kvatoti. Valio! Tegyvuoja gyvatės metai! Jis žiauriai girtas, išprotėjęs, nukvakęs...

- Nejaugi, nenori man padėti? – beveik įsižeidė Gudrė.

- Gerai, jau gerai... – Dravenis pirštu dūrė į tolį, - štai tavo BMW !

- Įspėjai! – Gudrė apkabino Dravenį, - bėgame, noriu greičiau namo! Miegoti! Sušilti!

- Nenoriu būti našta, - bandė išsisukti Dravenis.

- Jokių atsikalbinėjimų, - sušuko mergina, - pirmyn ir tik pirmyn...

Didžiausiai Dravenis nuostabai - tai buvo Gudrės mašinytė. Džiugiai pasisveikino signalizacija ir Gudrė atidarė dureles.

- Į karietą, nakties lorde... o gal tu nori vairuoti?

Nespėjo Dravenis mandagiai atsisakyti - šalia automobilio išdygo kvadratinis žaliūkas. Pamačiusi nekviestą svečią, Gudrė sušuko:

- Laisvūnai, eik po velnių! Nenoriu tavęs matyti!

- Tai tu jį pakabinai, o gal jis tave girtą nučiupo?

- Nutilk mulki! Tu esi niekas! Aš tavęs nebijau, mane saugo tikras ekstrasensas!

Nespėjo Dravenis ištarti nė žodžio, kaip Laisvūnas išsitraukė revolverį ir, dukart šovęs konkurentui tiesiai į krūtinę, skubiai pasišalino. Pakirstas skausmo, Dravenis nuvirto ant šaligatvio.

- Draveni, nejaugi tu apsižioplinai ir nenumatei užpuolimo? – beveik pasipiktino Gudrė.

- Aš viską numačiau, žinojau, kad šaus guminėmis kulkomis... Mieloji, aš gyniau tave...– skiedė ekstrasensas.

- Draveni, atleisk man, kvailutei, kad aš išdrįsau suabejoti tavo išskirtiniais gebėjimais...

Gudrė taip aistringai bučiavo savo gynėją, kad Dravenis pasiryžo bet kokioms kvailystėms. Meilė nugali visas kliūtis.

- Gudre, gal būt, automobilio spintelėje yra viskio butelis? – pasiteiravo Dravenis.

- Še, gerk, tik ne visą, žinau, kad niekada negirtėji ir neprarandi kontrolės, palik šlakelį ir man...

Tik išsiurbęs pusę butelio, Dravenis pagaliau numalšino pragarišką skausmą. Jis abejingai pažvelgė į vitriną ir pamatė Tulgirdą.

- Gudre, pažvelk į šį jaunuolį... Jis užburtas, paverstas plastmasiniu manekenu.

- Geras! – nusijuokė mergina, - tu parnokai save. Sveikinu.

Dravenis išsitraukė koltą ir tris kartus šovė į vitriną. Pabiro šukės.

- Tulgirdai, lipk į automobilį, - tarė Dravenis, - nešdinamės, kol mūsų nesupakavo.

Ir BMW nuvažiavo, nuskriejo...

- Kur mes lekiame? – ne juokais pašiurpo Gudrė.

- Gal į anomalią zoną, gal į paralelinę erdvę, o gal - tiesiai į pasvirusį pasaulį? Paliksime šį klausimą be atsakymo, - noriai paaiškino Dravenis, - verčiau, pagalvokime, ar mes mokame džiaugtis gyvenimu? Ir nereikia piktintis, jei žmogus, it mulkis, besibraudamas į laimės zoną, pavirsta plastmasiniu manekenu. Skamba kiek beprotiškai, bet, patikėkite, mūsų prigimtis tobula, ji dirba be priekaištų, todėl mes visada esame saugūs ir mums negresia jokie pavojai.

Pagaliau Dravenis atvažiavo į Užupio respubliką.

- Gudre, mums reikia nešdintis...

- Paskubėkite, berniukai, nenoriu su policija turėti jokių reikalų, – pritarė mergina, - nepamiršk paskambinti, ekstrasense...

- Būtinai, - pažadėjo Dravenis ir iš automobilio ištraukė apsnūdusį Tulgirdą.

Vėjas galando ilgą troleibusų vielą. Ant senamiesčio stogų buvo tuščia ir jauku.

- Keliauki į Mėnulį! - paragino Dravenis.

 

25. LUNATIKAS

 

Tulgirdas lietaus vamzdžiu užsiropštė ant stogo, nes jį gundė stilingi antenų siluetai, apvalios lėkštės, blizganti palangių skarda. Saugiai ošė mėnulio jūros. Lunatikas – ne angelas, ne paukštis, ne manekenas. Jis – nepabudęs cirko akrobatas, bėgantis aštriais stogais.

Mirksėjo šaltos žvaigždžių akys. Naktis, it svajonių jachtas, į meilės užutekį plukdė lengvus debesėlius. Šalia pilko kamino lunatiko laukė juoda katė Urtė. Neverta priešintis aksominei aistrai. Tulgirdas pavirto baltu katinu. Neobliuotais tvoros klavišais grojo vėjas. Gaudė lietaus vamzdžiai, girgždėjo skardiniai sienų saksofonai. Giedojo vaiduokliai. Skersgatvio diskotekoje mirksėjo žibintai. Šoko elektros stulpai ir užrakintos durys. Sausas sienų tinkas deklamavo meilės eiles.

Tulgirdas pabudo išvargęs. Į palėpę netilpo per pusę sulenkta saulė. Gailiai girgždėjo šaltas parketas. Ant stalo - tušti alaus buteliai ir neplautos stiklinės. Pastalėje voliojosi nulūžęs švarko šešėlis, džiuvo ant kėdės numesti marškiniai, po lova slėpėsi kaminkrėčio frakas.

Baigėsi trumpas nakties spektaklis. Garavo bejėgė arbata. Aušo stebėtinai paprastas rytas.

 

26. SVAJOTOJAS

 

Tulgirdas pamėgo apleistą, griūvančią gamyklą; pilką, dažais, benzinu, metalo laužu ir cheminėmis medžiagomis prisotintą žemę; seną, griūvančią tvorą, kuri, it nustipęs šuo, vis dar saugojo didžiulę įmonės teritoriją.

Vasarą čia buvo beveik gražu. Šiukšlinus dirvonus slėpė aštri žolė, o karštą dieną buvo vėsu. It jūra bangavo kiauras betoninis stogas. Skaudžiai sviro aukštas kaminas. Industrinis kurortas siūlė pramogas ir nuotykius. Nemokamai.

Vasarojančios sienos alsavo mazutu, anglimi, rūdimis, dažais. Melodingai girgždėjo seni vartai. Bliuzą griežė cinkuota stogo skarda. Suniokotame ceche tvistą šoko padūkęs vėjas, o aukštos, neprieinamos sienos iš kojų vertė nepaslankius lietaus vamzdžius.

Už supuvusio medinio sandėlio driekėsi apleista veja. Lengva tysoti žolėje. Svajoti netrukdė atviras dangus. Neiškultos Tulgirdo akys gėrė žalsvą debesų gelmę.

Saugu. Surūdiję armatūros strypai nukirto liūdnas Tulgirdo mintis. It pievų paukščiai atskrido baltos pienės. Geležinkelio bėgiais atriedėjo varnų šešėliai. Ištrupėjusiais betoniniais laiptais atslinko miela draugė, laukinė katė Urtė.

Išties ramu. Gamyklos teritorijoje yra svaigi žemuogių pievelės ir auga haliucinogeniniai grybai.

 

27. GIRTUOKLIS

 

Toje pačioje kavinėje Urtė vėl pamatė Tulgirdą. Mergina gėrė kavą ir stebėjo Tulgirdą, lėtai slenkantį link jos stalelio. Jaunuolis virpėjo, drebančia ranka nubraukė plaukus nuo prakaituotos kaktos ir atsirėmė į sieną. Jo kojos buvo it medinės ir sunkiai judėjo pirmyn.

- Štai aukštų siekių pabaiga! Buvo asmenybė, pažiba, o dabar? – tyliai sumurmėjo Urtė, - o gal ir aš pasvirusi? Nenoriu būti per daug morali... Tai netinkamas būdas vertinti žmones.

Tulgirdas pagaliau pasiekė stalą ir krito į kėdę.

- Prisišniojai miltų? – piktinosi mergina.

- Urte, aš mačiau mirtį, - kimiu balsu sududeno Tulgirdas, - ji dar ir dabar stovi tualete ir dalgiu šienauja visus...

- Gerai atrodai, - padrąsino mergina, - įkalk alaus... Na, o aš skubu. Turiu daug darbo...

- Urte, nepalik manęs, - beveik maldavo Tulgirdas, - bijau pavirsti katinu, manekenu, lunatiku ir velniai jį žino kuo...

- Gerai, nuvesiu tave namo...

Ant stalo kaupėsi šūsnys rankraščių. Į pilkas lubas žvelgė vyno taurės. Girta talento realizacija. Duobė. Nežinodama ko griebtis, Urtė įjungė televizorių. Ekrane šoko Lietuvos Eurovizijos šlakas. Maivėsi ilgakojės stirnos. Dūzgė ekranas.

- Meilės eliksyras ir asilo ausys! – riktelėjo Tulgirdas, - išjunk tą mėšliną dėžę!

- Aš tikrai nesuprantu tavęs. Kartais tu esi gilus, subtilus, o kartais...

- Jaučiu beprotišką trauką į nebūtį...

Urtė matė, kad Tulgirdas brenda ne į tą pusę. Klasikinė dilema – „būti ar nebūti“ jam neegzistavo. Mergina įtarė, kad mintis apie savižudybę įpūtė ne alkoholis, ne vizijos, ne muzika, bet ji.

- Tulgirdai, mūsų keliai skirtingi... tiesiog gyvenimas mus suvedė reikiamą akimirką, reikiamoje vietoje...

- Karma, daug paprastesnis žodis.

Tulgirdas Urtę nervino, siutino. Jis didžiavosi savo vizijomis ir laisve. Tulgirdas vengė bet kokių įsipareigojimų, atsakomybės.

- Ar tu gali sustoti? – rėkė Urtė.

- Sustoti? O argi aš judu?

- Tu parazitas, tu visur sugebi prisikiaulinti... Visai pametei stabdžius!

- Mano galvoje styro aukšta spygliuota tvora. Ją reikia peršokti... reikia pažinti visas vizijas... išgyventi galaktiką jausmų...

- Ar ne geriau pirma išsipagirioti, - atrėžė mergina.

- Meilė ir pagirios – tai procesas, kuris niekada nesibaigia.

Tulgirdas kartais demonstruodavo siaubingą nejautrumą. Urtė norėjo jį pasiųsti velniop, bet nedrįso. Tulgirdas ją tikrai mylėjo ir todėl galėjo pravirkti, kaip mažas, nuskriaustas vaikas. Staiga Urtė apsižliumbė. Tai buvo taip netikėta, kad Tulgirdas prarado amą.

- Ko spoksai?! Manai, kad gali su manimi elgtis kaip tau patinka? Kai esu tau reikalinga, tai paryčiais skambini ir maldauji ateiti, o jau kitą dieną užsidaręs vienas geri...

- Aš... aš... – vebleno Tulgirdas.

- Tu, tu, tu, - atkirto mergina, - ką gi, kvailioki į valias, man vis tiek!

- Man vis tiek... – automatiškai it robotas pakartojo Tulgirdas.

Urtė ne juokais įsiuto. Ji paleido į Tulgirdą šratinuką, sąsiuvinį, paskui knygą. Staiga griebė taurę vyno. Pilną.

- Urte, nekvailiok! Aš ne juokais išsigandau!

Mergina, kaip pamišusi nusijuokė ir išgėrė taurę. Iki dugno! Tai bent! Niekas nesupranta moterų. Kitas pasaulis, uždaras, hermetiškas. Klaidus.

- Tu nemoki džiaugtis gyvenimu, štai kur bėda, - aiškino Urtė, - o aš, kvailutė, vis laukiu rytdienos, kai būsi stiprus ir kietas... Bet rytdiena ateina, o tu lieki nepakitęs...

Tulgirdas buvo nokautuotas. Jis nurijo kartėlį, nes suprato, kad susibaręs - nelaimės.

 

28 MEISTRAS

 

Kai Tulgirdas pabudo jau buvo šviesu. Jis pažvelgė pro langą ir išvydo snieguotą kalną. Tulgirdą užvaldė įniršis, skausmas ir gėda. Kalnai buvo čia pat, bet jam jau nereikia miražo. Tulgirdas pavargo bėgti nuo savęs, nes jau žinojo, ko trokšta širdis. Jam reikėjo tik Urtės. Tulgirdas atsikėlė iš lovos ir išėjo į lauką pasižvalgyti. Liūdna. Jo žvilgsnį patraukė kukli arbatinė. Reikia užkąsti, išgerti šlakelį degtinės. Tikrai nepakenks.

Pustuštėje arbatinėje tvyrojo prieblanda. Eidamas pro duris Tulgirdas atsitrenkė į žemų durų staktą. Ir šiek tiek sulinkęs įžengė į vidų. Jo akys susidūrė su priešais sėdinčio senio žvilgsniu. Tulgirdas pajuto kvietimą, neišvengiamą susitikimą, todėl prie baro nupirko butelį degtinės, arbatinuką žalios arbatos ir skaniai kvepiančių bandelių. Sukrovęs proviziją ant rudo padėklo, Tulgirdas mikliai nuplaukė link senuko stalo.

- Ar galima prisėsti?

- Aš jau tave pakviečiau, - šyptelėjo nepažįstamasis, - vadink mane Karminu.

- Tu jau senas, - pastėro Tulgirdas, - atleisk, nepažinau...

Senis linktelėjo galva. Tulgirdas į stiklines įpylė degtinės. Iki pusės, pilnų pilti nedrįso. Kai tik Tulgirdas užbaigė šią procedūrą, Karminas uždengė jo stiklinę delnu:

- Negerk, tai nuodai pagaminti iš žmogėdros liūto smegenų, iš gyvatės geluonio, iš pikto vapsvos medaus, iš pasiutusio šuns seilių, iš vilkato akies, iš lavono mėsos...

Tulgirdas pasijuto it alpinistas, stovintis prieš aukščiausią kalną ir dabar turėjo pasirinkti – ar siekti snieguotų viršukalnių, ar šliaužti vargana žeme ir graužti save ir kitus. Tulgirdas apsisprendė – jis surado kalną, savo kalną ir nesitrauks nė pėdos. Geriau kristi į tarpeklio bedugnę, nei būti bailiu.

- Jaučiu tuštumą, vienatvę, nors turiu mylimą merginą... – neslėpdamas savo jausmų, prisipažino Tulgirdas.

- Tuštuma – šventa. Vienatvėje pabunda žmogus, - tarė Karminas.

Tulgirdas apstulbo. Karminas lėtai supylė degtinę iš stiklinių į butelį ir į puodelius pripildė kvapios arbatos.

- Gerk arbatą ir pažinsi save.

Tulgirdas suprato, kad vyksta ne filosofinė diskusija, ne intelektualų pokalbis, o žygis į kalnus, į save, gal būt, aukščiausią kalną Visatoje.

- Pažink save, pažink save... it papūgos kartoja filosofai ir poetai. Nesuprantu, kas manyje yra nuostabaus ir ką aš dar galiu savyje atrasti, - atsiduso Tulgirdas.

- Gerk arbatą, - paragino Karminas.

Arbata buvo tikrai puiki.

- Ar skani arbata?

- Labai!

- O Kas jaučia arbatos skonį? – netikėtai atakavo Karminas.

- Liežuvyje yra receptoriai, jie perduoda informaciją smegenims...

- Sakyk, KAS jaučia arbatos skonį?

- Nežinau... – po ilgų dvejonių atsakė Tulgirdas, - joks mokslas to nežino. Ir jokie eksperimentai negali atrasti Stebėtojo... Jo tarsi nėra ir niekam Jo nereikia.

- Jūs tiriate Tuštumą, Tuštumoje ieškote Tuštumos, pamiršdami, kad ji šventa, - patikslino Karminas

- Tuštuma – nėra tuščia, - panoro sublizgėti Tulgirdas.

- Tuštuma yra tuščia, Joje nieko nėra, bet viskas atsiranda tik iš Jos, - patikslino Karminas, - nėra jokio gimimo, nėra jokios mirties, nėra jokios pradžios, nėra jokios pabaigos, nėra nieko vienodo, nėra nieko skirtingo, niekas negimsta, niekas nemiršta. Ir Tai, kas lieka atmetus ir paneigus viską – Tai yra šventa Tuštuma.

Neliko prasmės tęsti šį pokalbį, nes Tulgirdas pajuto, kad jo argumentai nepadengti išmintimi, kaip kad popieriniai pinigai auksu - yra beverčiai. Ir tyla nėra gera byla. Reikėjo kažko daugiau. Gal būt, pagarbos. Tulgirdas atsistojo ir žemai nusilenkė Karminui. Ir dabar Tulgirdas pasijuto nugalėtoju, čempionu, lyderiu. Nuo širdies nusirito sunkus akmuo.

- Tu jau įžengei pro Tuštumos vartus, - šyptelėjo Karminas ir nuo veido nusiėmė kaukę.

- Aksominis duobkasys, - pašiurpo Tulgirdas, - nesuprantu, kam reikėjo šio spektaklio?

- Jei prisistatyčiau savo tikruoju pavidalu, tu nenorėtum išklausyti nė vieno mano žodžio, todėl teko gudrauti...

 

PABAIGA

 

Tulgirdo palėpėje linksmai skambėjo tobulai nušlifuoti gitarų akordai, netikėti garsų poslinkiai, keistos instrumentų dermės. Muzika paniro į tamsią Afrikos egzotiką, Sibiro šamanų svajas, stiklinius Amerikos dangoraižių kontūrus, švininius Skandinavijos debesis, čaižų Lietuvos rūką. Tuščioje palėpėje viešpatavo švarūs garsai.

Blanko vasara. Prie namo sienų atsirėmė skardinės kopėčios, kuriomis į debesis jau lipo šaltas, pavargęs lietus. Industrinio miesto duobėje it gyvatės raitėsi automobilių suvažinėtos gatvės. Saugu buvo tik palėpėje. Už durų tykojo svetimas, atgrasus pasaulis.

Tulgirdas pasuko garso rankenėlę - geležinei muzikai trūko laisvės ir psichodelinės žolės. Sunku be veidrodžio pažvelgti į save ir nieko neišmokti. Toli už lango, aukštas kranas ištiesė ilgą, nepasiekiamą pagalbos ranką, o dangoraižio rėmai liūdną žvilgsnį perlaužė pusiau. Susverdėjo oras. Į Tulgirdo veidą smogė parketo zigzagas. Galima saugiai kristi, nesulūžti, nes pasienyje jau buvo išskleisti vorų tinklai. Artėjo baltos sienų sutemos, tuščios stiklinės. Tulgirdas nuvirto ant knygų krūvos, sudužo tik tuščias butelis alaus. Nuo spintos nukrito nuodingi batai. Nulūžti tenka basam.

Galima palėpėje tūnoti ir klausyti muzikos. Iki pilno proto užtemimo. Garsų chimeros nekuria naujų pasaulių. Niekur nenueisi... Nieko nepasieksi... Nepagelbės nei tradicinis rokas, nei rūstus avangardas. Gal muzika neteko galios? Gal išbluko, išsikvėpė, devalvavo...

Amžina sekluma... Tulgirdui buvo atsivertos tik tariamos galimybės, kurias kilniaširdiškai dovanojo miražas. Bet ir kiečiausia muzika negalėjo numalšinti sielos troškulio. Iš pasąmonės gelmių plaukė nerimas ir kančia.

Suskambo telefonas. Sunkiai, it surūdijusią vandens čiaupo rankenėlę, Tulgirdas dar garsiau pasuko apvalų stiprintuvo jungiklį.

                      - Nekelsiu rago! Tegul visi keliauja po velnių!

Bet telefono signalas netilo, įžūliai skverbėsi pro muzikos kontūrus. Skylinėjo veido tinkas, bluko vingiuoti chiromantų prakeiksmai, delnuose ryškėjo tiesūs metaliniai bėgiai - aiškus kelias į šviesą. Tulgirdas pakėlė ragelį.

- Sveikas seni! Neišdegs triukas su popierėliais! Manęs tu apmausi! Grąžink milijoną, antraip pats lėksi nuo varpinės bokšto! – pagrasino Laisvūnas.

- Eik po velnių! Aš neturiu milijono!

- Matau, esi nesukalbamas. Teks veikti klasikiniais metodais. Jei negrąžinsi pinigų pagrobsiu Urtę, - smogė gangsteris.

- Nurimk, gausi savo milijoną, - pažadėjo, ne juokais, išsigandęs Tulgirdas, - sakyk, kur atnešti pinigus... Tik neliesk Urtės...

- Lauksiu aštuonioliktą valandą prie JAV ambasados tvoros.

Tulgirdas pasijuto kaltas. Tai jis įtraukė Urtę į kvailą, pasvirusį žaidimą. Dabar teks improvizuoti, veikti tamsoje. Spektakliui puikiai tiks odinis portfelis, prikimštas senų žurnalų.

Staiga atsidarė durys ir į palėpę įžengė Dravenis. Tulgirdo akis užliejo nuostaba ir džiaugsmas:

- Iš kur tu atsiradai?

- Senu garlaiviu atplaukiau iš karvių pliažo... Tulgirdai, nusiramink - nei tau, nei Urtei negresia jokie pavojai... Tu įstrigai pasvirusiame pasaulyje. Metas grįžti namo.

- Na, o Laisvūnas... – vis dar abejojo Tulgirdas.

- Gangsteris pasiekė liepto galą ir nusišovė, - džiugiai paaiškino Dravenis.

- Prie Amerikos ambasados?

- Įspėjai...

Draugai pradėjo juoktis. Sukosi palėpės sienos, drebėjo grindys. Tulgirdui apsvaigo galva. Dravenis, senu, vielomis suraišiotu saksofonu, griežė legendinę „Starless“ improvizaciją iš „King Crimson“ albumo „Red“. Pagaliau, Dravenis liovėsi groti ir prabilo poetiniais žodžiais:

- Kartus laimės artumas, nes šis pasaulis – tik miražas, iliuzija, vaiduoklis. Stebėk snaiges, baltus, paslaptingus tolius ir neabejok, kad gyvenimas – tik amžinybės repeticija. Virš debesų švilpia traukinių ratai. Rieda apsnigtas mėnulis. Beribis akių tinklas. Nurimk. Aukštai - nėra jokios išskirtinės, sektinos krypties. Dangaus erdvė – tai švari tavo proto kūryba.

Nurimo Tulgirdo protas it lietus suvyniotas į skardinį vamzdį. Gal būt dvasingumas – tai atsisakymas visų autoritetų. Tokiu atveju net ir knygos meluoja. Tulgirdas visą laiką skendo vizijose, troškimuose ir dar nežinia kur. Pagaliau jis išsipagiriojo ir pradėjo logiškai nagrinėti savo dvasinio nuosmukio priežastis.

- Gal aš per daug arti prisileidau Urtę? Gal buvau per daug reiklus sau ir jai? Mano gyvenimas buvo pilnas šiurpių faktų, praradimų, netekčių...

Ant stalo blykčiojo įjungto kompiuterio ekranas. Mobilus telefonas nerado draugų. Jie ištirpo mieste. Puiku. Tulgirdas nuvirto ant sofos. Jis ir vėl buvo pasmerktas vienatvei. O gal jis išlošė dar vieną ramų vakarą? Gal visi jau iškeliavo į paralelinę erdvę - ir Tulgirdas mieste liko vienut vienas. Mintys šliaužė tolyn - į žemuogių pievelę, į pakaruoklių raistą, į smėlio upių slėnį, bet kur.

- Kodėl melomanai neįkrenta į muzikos gelmes? Kodėl jie vargsta, ieškodami švaraus garso? Kodėl taip kruopščiai slepiama akustinė tiesa?

Tulgirdas užsimerkė ir pamatė svyruojančius rugius.

- Ir kas čia mane laiko? Baimė? Įpratimas? Įpratau gyventi, o jau laikas pratintis mirtį. Nėra jokios naudos nei iš gyvenimo, nei iš sapno, nei iš vizijų... Neverta skrosti širdies. Išoperuoti jausmai tampa negyvi.

Kai Tulgirdas pabudo, jau buvo šviesu. Staiga jis tapo romantiškas. Troleibusu nuvyko į Antakalnį. Urtė atidarė duris ir apkabino Tulgirdą.

- Atvykau pas tave... Nuo pražūtingo pasigėrimo mane sulaikė nykštukai, milžinai ir dangiškos būtybės...

- Ateiviai? – nusijuokė Urtė.

- Verslas trokšta antiherojaus, karjeros aukštumų, - kvailai leptelėjo jaunuolis.

- O ko trokšti tu?

- Rytoj pasakysiu, - paraudo Tulgirdas, ar verta maištauti prieš gyvenimą? Ribotą, aklą? Kur dingo atviros sąmonės šviesa? Užgeso? Urte, einam į lauką. Pabodo keturios sienos. Balta lubų migla.

Jaunuoliai stebėjo, kaip nukirto seną liepą. Iš pradžių nupjovė šakas. Pjūviai darėsi vis žiauresni, krito vis storesnės šakos, iš lizdų žemyn virto varnų jaunikliai. Liko tik nuogas liemuo. Jį aprišo tvirtu metaliniu trosu. Sužviegė pjūklas. Liepa ilgai grūmėsi, priešinosi, pagaliau pradėjo svirti. Skaudžiai triokštelėjo ir nuvirto.

Sukrėsti reginio, jaunuoliai prisėdo ant seno suolelio. Visai šalia voliojosi išgertas pigaus vyno butelis, sudraskytas laikraštis, šlepetės... Visi skuba gyventi. Mieste jau neliko gyvų įspūdžių – tik katafalkų lenktynės. Kitoje skvero pusėje ekskavatorius kasė duobę. Plieninis kaušas graužė juodą žemę ir išspjaudavo ją tiesiai į savivarčio kėbulą. Šalia prisėdo senutė. Iš maišelio jį ištraukė kvapią bandelę ir jau ketino valgyti.

- Skanaus, - tarė Urtė.

Senutė skubiai pakilo ir nukiūtino sau. Nuotaika subjuro. Bejėgis mandagumas. Niekas negali paguosti senatvės. Pasenstama greitai, daug greičiau nei blaivėjama. Senatvė sudegina visus jaunystės tiltas. Nėra saugaus tako, kuriuo būtų galima nusvirduliuoti į palaimintą vaikystę. Po išretėjusiu ozono sluoksniu tirpsta laimės svajos. Į laisvę veržiasi seni, begarsiai filmai... Gyvenimas – tai kino filmas, o mes bejėgiai artistai, nevykėliai ir klounai... Banalu? Galbūt.

- Tulgirdai, ar nori, aš paseksiu pasaką?

Pagautas keisto entuziazmo Tulgirdas apkabino Urtę. Mergina pradėjo priekaištauti.

- Tulgirdai, negerk!

- Ne, verčiau, pasaką paseksiu aš. Vienas mano draugelis iš užsienio niekaip negalėjo parsivežti priklausomybės nuo svaigalų...

- Gal nuo žolės?

- Ne, alkoholio. Kaip velnias gėrė visur – Paryžiuje, Londone, Madride... beveik visose Europos sostinėse. Ir nieko! Kitą dieną būdavo žvalus kaip agurkas. Jokių pagirių.

- Kokios nesąmonės...

- Rimtai, aš tau visiškai rimtai sakau.

- Na ir kuo baigėsi? – tarsi susidomėjo Urtė.

- Baigėsi tuo, kad namuose baigia prasigerti...

- Ir kas jis toks? – jau suintriguota paklausė Urtė.

- Aš...

- Kvailys, tu – apskritas kvailys!

Tulgirdas žiūrėjo į Urtę susižavėjęs. Štai tas tikras karštis jos akyse, net truputį virpantis iš įtampos balsas, stipriai sugniaužti kumštukai...

- Myliu, tave tokią... – sušnibždėjo Tulgirdas, - tik nepavirsk Geltonąja pelyte.

- Tulgirdai, čia ne filmas, ne melodrama. Neįsijausk į tragikomišką vaidmenį.

Konfliktas pasibaigė taikiai. Tai buvo paskutinis rimtas Tulgirdo pasispardymas. Dabar jis bus nykiai blaivus, be vizijų, be kliedesių, bet laimingas. Atėjo metas atsisveikinti su kvaila jaunyste. Šiandien mirė paskutinis iliuzionistas. Amžiams.

 

Vilnius, 2012 – 2013 m.